Nesužinosi niekad, kad Tave mylėjau.
Nesužinosi niekad, kad Tave myliu...
Tau nedainuosiu dieviškai Orfėju,
Užburtas Tavo mesto žvilgsnio vylių.

Nerymosiu aš po Tavo langu kai jazminas bals,
Ir, kai pravėrus langą, širdis jį įsileis...
Nebus skaudu, kai troškulį nakties išgersi,
Ir kliedesy sukepę lūpos ne mano vardą tars...

Negeisiu Tavo aš grakštaus, žavingo kūno,
Auksinių pančių nežadėsiu Tau...
Tebūsiu neviltyj aš šilto vėjo gūsiu,
Kurs karčią ašarą nuo skruosto Tau nubrauks...

Žole aš pulsiu Tau po kojom,
Kai žingsnį Tavo žeis beširdis grindinys...
Į nuodėmingą Tavo kūno rojų
Jei užklysiu, tai kaip mėnulio spindesys...

O tamsią naktį kai vienatvė,
Kančia ir ilgesys apglėbs Tave,
Atslinksiu pelkių šviesele į Tavo gatvę
Ir šviesiu jog nesijaustum vieniša...

Kai laimė neaplenks Tavęs, ir džiugios akys
Spindės viltim kaip ta žvaigždė dangaus skliaute...
Nebūsiu aš šalia ir, nieko tau nesakęs,
Pavirsiu spinduliu, kuris užlygins liūdesio raukšles Tavam veide...

Žinau, Tu – ne šventoji, - kaip Žemė nuodėminga ir gašli, -
Apsvaigęs Tavimi aš vis kartoju: kokia kokia Tu nuostabi...

O sielvartingas tavo klyksmas lyg gulbės netektyj...
Kaip man sušildyt akmeninį žvilgsnį - - - - - - - - -
            - - - - - - - ach, Tu smilgele, pakelės lemtyj...

Nesužinosi niekad, kad Tave mylėjau.
Kad myliu niekada neprasitarsiu...
Tebūsiu lietumi, šviesele ar vėju,
Tebūsiu niekas bevardis ir begarsis.