Priblokštas įspūdžio kelias dienas negalėjau atsigauti ir kur ėjau ar važiavau, vis tą patį per tą patį:
    -  To dar nebuvo! Tikrai nebuvo! Ot, tik išgirskite, žmonės… Valgai nuostabiai skanius saldainius ir staiga girdi: ačiū. Tu, žmogau, dirbi tautai labai reikalingą darbą. Valgyk, valgyk, mielasis! Ir kuo daugiau! Beje, labai gerai būtų, kad paragintumei ir kitus. Tevalgo! Tai tikrai labai skanu, bet svarbiausia… Galgi Dievas duos ir pagaliau Valdovų rūmus Vilniuje atstatysim.
    Tačiau kad ir kai nuoširdžiai stengiausi perteikti šį tekstą, kad ir kaip tikėjau, kad karieta pelnė visuomenės  pasitikėjimą, tačiau vis tiek prikergdavau:  
    - Netikite? Iš tikrųjų, argi galima patikėti? Ir vis dėlto atsiminkime, jog kalbu iš radijo karietos. O iš jos juk nemeluojama.
    Ir Dievulis žino, ar kitą sykį būtų pasitaikęs toks įvykis, jeigu ne ponia Liucija Vedegienė. Jaučiau, kad amerikonė. Net išdrįsau pašnekinti:
AŠ: Amerikonų, ponia, jau ir Lietuvoj turime. O jūs ar dar ten gyvenat, ar - čia?
LIUCIJA: Pusę laiko gyvenam Vilniuje, o kitą pusę - Čikagoj. Vyras dar dirba. Su ta kompanija yra sudaręs maždaug tokią sutartį - jis pusę metų bus Europoj. O Lietuva yra Europos centras. Iš jo per porą valandų galima pasiekti net Madridą. Todėl čia labai patogu. Kita vertus esame lietuviai. Tai mums čia labai miela.
    Ponia iš “pusiau Amerikos” ir “pusiau Lietuvos” šyptelėjo, mirktelėjo ir parodė į savo nešulį. Matyt, jautė, kad ir man tas jos nešulys rūpi, nes nebuvo ypatingai sunku suvokti, jog tai saldus nešulys. Todėl galvoje dingt: tiek saldainių!
LIUCIJA: Bus specialus lagaminas. Važiuosiu į Čikagą ir ten vaišinsiu pažįstamus, nes sako - per skilvį lengviausia pasiekt žmogaus širdį. Puikūs saldainiai!
    Kad tie saldainiai puikūs, žinoma, man to ji galėjusi nesakyti. O suklusau, nes iš tikrųjų kaip pasakoje. Taigi, ir ji, ponia Liucija Vedegienė, rodė buvusių Valdovų rūmų pusėn. Esą, jeigu anksčiau ji buvo nusiteikusi prieš jų atstatymą, tai dabar - ne.
LIUCIJA: Iš pradžių galvojau, kad dabar neaktualu rūmų atstatymas, bet bebūdama Vilniuje labai pakeičiau nuomonę ir man atrodo, kad turėsiu šiek tiek padirbėti, kad mano draugai irgi pakeistų nuomonę, nes buvom gana negatyviai nusistatę. Atrodė, kad jie per didelis liuksusas. Bet dabar matau, kad čia yra nepaprastai reikalinga ir turim sekti kitų tautų pavyzdžiais. Kitos tautos statė savo praeities rūmus badaudamos, o mes, ačiū Dievui, gal nebadaujam taip stipriai. Taip kad labai laikas greičiau atstatyt. Saldainiai neabejotinai padės.
AŠ: Per skilvį?  
    Ponia Liucija vėl šyptelėjusi apžvelgė savo saldų nešulį. Atrodė natūrali, be vaidinimų, bet nepaisant to, kaip patikėti, kad yra taip, kaip sako. Atrodė, kad gal tai gudriai užmaskuota pašaipos šypsenėlė, kuri tyliai, negarsiai byloja: esi vežėjas, tai, ot, ir žinok, ką tai reiškia. Negi pats nesuvoki, kad rodau surūdijusios skardos gabalėlį. Negi tokį daiktelį galima priimti už pinigą? Bet jeigu priimi, tai - prašau. Argi gaila? Mažiau, vežėjau, pliaukšėk botagu ir pats... pats galvok, ar skanaudamas saldainius gali tapatintis su Valdovų rūmų atstatinėtojų.
    O, kiek daug erdvės žmoguje pasiklydimams. Nežinojau nei už ko griebtis, nei ką sakyti, nei ko klausti, bet kažką daryti reikėjo. Ir, sakau, ačiūdiev, kad čia pat pasitaikė dar vienas žmogus. Tai - kaip vėliau sužinojau - Edmundas Kulikauskas. Žmogui visuomet svarbu ir vardas, ir pavardė, bet taip pat svarbu - ir kas jis, kuo užsiima? Šiuo atveju man buvo labai svarbu išgirsti, kad jis Valdovų rūmų paramos fondo pirmininkas.
EDMUNDAS: Daug girtis negalim. Fondas įsikūrė ne taip seniai. Tiktai praeitų, tai yra 2000 metų rugpjūčio 23 d. Buvo ką tik įvykęs Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas, kuris irgi pritarė Valdovų rūmų atstatymui. Vytautas Kamantas - pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas, yra vienas iš 15 steigėjų. Ir ponia Regina Narušienė - JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė - irgi viena iš steigėjų. Taip kad mes įkūrėm fondą, kada tiesiog situacija privertė. Pamatai nyksta kasmet, jie beveik yra ištirti, reikia tuos tyrimus užbaigti ir reikia kažką daryti. Konservuoti, sakykim. Mano rankos nekiltų užkasti juos. Jau yra sena idėja, senas troškimas nuo pat atgimimo, nuo 87-tų, kad Valdovų rūmus reikia atkurti. Tai yra valstybės simbolis ir būtų tiesiog negarbinga juos užkasti.
  Tačiau mes irgi esame pragmatiški žmonės. Ir mes, fondo steigėjai, teigiame, kad atkurti Rūmai bus naudingi ne tik kultūrai; ekonomikai taip pat. Bus naudingi visuomenei ir pačiai valstybei, aišku.
AŠ: Turbūt, turbūt. Bet, pone, jeigu štai valgai saldainius ir girdi: ačiū, vežėjau. Tu dirbi tautai labai reikalingą darbą. Tai juk nerimta, taip? Juk nerimta. Kažkam niežti liežuvį, kad šitaip pasijuoktų iš karietos vežėjo. Ką gi, tegu. Tegu pasijuokia. Jūs, pone, irgi tą galite daryti. Žmonių sarkazmas vežėjų jau nestebina. Įpratom.  
    Edmundas Kulikauskas sukluso.
EDMUNDAS: Kad vežėjas – taip! Matau. Betgi esi radijo karietos vežėjas. Nežinau, daug  jų ar mažai, bet man nesitaikė jų dažniau sutikti. Radijo karieta... Hmm! Bent man net neįprasta.    
AŠ: Ją dažniau vadinu „Džene”.    
EDMUNDAS: O kodėl ne “Frank Kruk?
AŠ: Įpratęs savo turtą glausti prie savęs. Taip mane kartais pavadindavo moksladraugis Tadas Babinskas. Regis, tik vienas jis taip ir tevadino, bet asmeniškai man toks jo pravardžiavimas patiko.
    - Gerai. Būkim pažįstami, - atkišo ranka Edmundas Kulikauskas ir net nepaprašytas šeimininkiškai sėdo į karietą ir išgirdau, kaip sieloje pasigirdo muzika. - Važiuojam, - pasakė, - kelią rodysiu aš.
    Tai buvo 2001 metų kovo mėnesį.