(Žmonai)

Tokia ilga diena. Tiktai ir ji jau baigiasi –
Įkaitusi nuo saulės, skuba pasislėpt šešėliuos.
Ateina vakaras ramus, tarsi pavargęs,
Lyg būtų jis kalnais per visą dangų ėjęs.

Matau, ir tau, mieloji, saulėta ši diena prailgo,
Nors buvo nuostabi. Gal metuose tokia tiktai viena,
Kada rasos lašai ant žiedlapių anksti ryte sužvilga
Ir virpa tartum ašaros blakstienų lopšyje.

Prisėsk ir paklausyk, kaip paukščiai plėšo tylą,
Juk tai Giesmių giesmė lakštingalų kalba.
Ji kaip malda, užgimus širdyje, aukštybėn kyla
Ir gal net ne žmonėms, o Dangui skiriama.

Truputį liūdna. Jazminas žiedlapius taip dosniai barsto –
Ir mums po saują į smilkinius, išdykėlis, pasėjo.
Nepyk ant jo. Žiūriu, o man širdy vėl gera, karšta,
Lyg būčiau kaip tada po juo ir vėl tave įsimylėjęs.

Juk laimei daug nereikia – ramaus birželio vakaro
Ir dar... kad taip ilgai galėtume sėdėt kartu,
Kada rūkai nuo miško marškom pievas apdengia
Ir tavo ranką švelnią savoj tvirtai jaučiu.

Ramybės valanda. Gal ji – mums atpildas už ilgą kelią,
Kuriuo keliavome petys petin, vienas kitam padėdami,
Užjausdami, kada, žiūrėk, kažką jau skauda, gelia,
Bet pamiršti ir tik džiaugies, kad dar kartu, dar gyveni?..

Gyvenimas – skriejimas laiko nepailstančiom sūpynėm.
Žiema – pavasaris, sulaukta vasara – ruduo niūrus.
Birželis toks svaigus! Gal mano bučinys šiek tiek vėlyvas,
Bet jaudina, lyg vėlei tarčiau priesaikos šventus žodžius.


2009-06-14