Sėdėjau prieš Saulę. Įkalinau akis žvilgsnyje į Saulę. To jau per daug – žiūriu į Saulę, ir mano akys net nesiruošia išvarvėti. Maža to – ten net nesikaupia ašaros. O turėtų. Supranti. Taip negali būti. ARBA nėra akių, ARBA žiūri ne į Saulę.
O kas geriau?

Prasilenkiam. Kūnu ir dvasia. Bandom iš naujo. Kalbame meilę.
Kai prasilenkiame n-tąjį kartą, kaltiname vienas kitą nesusikalbėjimu. Tai trunka ne amžinybę. Niekas nenori būti protingas visą laiką...
Kol vieną dieną IŠMOKSTAME nebeprasilenkti.
VIENĄ DIENĄ, kai išmokstame skaičiuoti dienas, o ne metus. Bet ir tada žiūrėjimas į Saulę tėra tik
VAIZDUOTĖ.