Rugių gobelenuose ataustas rugiagėlių siūlas mėlynai virpa,
Kai tavo pirštais pavargusiais į naktį kalba muzika.
Pavėjui lekia žiedlapiai balti nuogų ramunių,
Besivejantys tirpstančius lietuj „nemyli“, „myli“...
Mes žvilgsniais atsidusime giliais, gal skaudančiais,
Kad tik idilė nesudužtų molio šukėm.
Lai lieka ji, nes mes išeiname...
Vyniosim rūko drobes į rietimus ir gyvenimus...