Ach, išsvajotoji Amerika...  Pagaliau sulaukėm svečio amerikono, nesvarbu, kad tas svečias atvyko pas mano draugo draugą... Džo, augalotas dvidešimtmetis blondinas rudomis akimis, išdidžiai nužvelgė laukiančiąją minią:
– Yes,dear kinsfolks, – dirbtinai suraitė plačią šypseną. – Presents waiting?
– Sveikiname atvykus į Lietuvą, prosenelių žemę, – tiesia jurginų puokštę pražilusi ponia, mano draugo draugo močiutė. – Laukiame ir džiaugiamės.
– We happy... brother... love... friend... my name is Karolis, – tiesia liesą ranką mano draugo draugas.
– Džo, – raumenų kalnas spaudžia suprakaitavusius delnus.
– O dabar į namus, nes kelionė ilga, svečias pavargęs, – ragina akiniuotas vyriškis, draugo draugo tėtušis, ir įkelia įtartinai lengvą svečio lagaminą į bagažinę. Džo patogiai įsitaisęs mašinos priekyje šypsosi akinančia šypsena:
– Lets go, the time is money, – ragina tėtušį.
– Yes, money, money, – šypsosi akiniuotis. Mašina pasuka namų pusėn.
– Bičai, nenusiminkite, kad tėvai jūsų nepakvietė, suruošim sode tūsą, sukviesim chebrą ir pašėlsim kaip reikiant. Apčiupinėsim mes tą amerikoną iš visų pusių, – ramina mus Karolis.
– Prisimink, tu mums prižadėjai amerikoną, apgausi – neišsimokėsi skolos, – gąsdina mano  draugas.
– Vyrai, aš pažadėjau, – moja ranka Karolis ir atatupstas lenda į senelių mašiną. Pikti ir susierzinę lipame į troleibusą ir maunam pas Deivį, triukšmingų vakarėlių organizatorių. Mėlynplaukis draugelis plastiškai maivosi prieš veidrodį, kad mamulė liuks nudažė jo ilgus plaukus. Išdėstę reikalą sėdame kurti veiklos planą: nudžiauti amerikoną, sužavėti jį savo charizmatiškomis asmenybėmis ir sužinoti atsivežto lagamino turinį.
Praėjo savaitė. Karolio gausi giminė tarsi varnalėšos įsikabino į svečią, niekur vieno nepaleidžia, po visokias įtartinas vietas tampo. Kernavė, Trakai, Rumšiškės – žiovauja Džo nutaisęs rūškaną miną. Cepelinai, vėdarai, ramunėlių arbata ir naminis Karolio močiutės vynas – keli virškinimo sutrikimai. Džo neatlaikęs svečio pareigų prispaudė koridoriaus kampe Karolį ir iššvokštė jam tiesiai į veidą:
– Beer! Chips! Pizza! Girls! Quickly! Presents!
– Bus, – išpūtęs akis tvirtai garantavo giminaitis, – Will be!
Chebra susirinko kaip niekad visa, mat gandas apie amerikoną jau seniai tvyrojo ore. Mergos tepėsi dvigubai daugiau dažų ir matavosi dvigubai trumpesnius sijonus, o bičai rūpinosi alumi, pica ir traškučiais. Muzika rėkė jau visu galingumu, kai Karolis atvežė svečią, slapta išvedęs iš namų. Džo pasipūtęs įžengė pro duris, bet pamatęs alaus butelių virtinę išsiviepė akinančia šypsena.
– Beer, oh god, beer, – lemeno svečias, – and pizza, – kimšo picą didžiuliais kąsniais užgerdamas alumi. – Good beer. Present.
– Ir mergos geros, – tapšnojo per petį Karolis, – girls are good.
– Yes, – murma amerikonas, – m e r g o s.
Paklaikęs rokas drebino namelio sienas, pro langus šokinėjo tušti buteliai , paskui ritosi apgirtę vaikėzai, kuriuos už kelnių atgal traukė klykiančios mergos, – pilvo šokis ant stalo dar labiau įkaitino atmosferą... O amerikonas, jau gerokai atsipūtęs, glosto mėlynus Deivio plaukus ir švelniai murma:
– Blue boy, blue love! I will give you all the world!
– Pasaulio nereikia, bet va kedų naujų reikėtų, –  Deivis rodo į ,,Adidas“.
– Pumps? Needs? Present? – nerišliai vepa Džo ir jau aunasi nutrinkus Deivio sportbačius.
– Bliuzonas, – tampo už rankovės Karolis, – keiskimės, aš tau marškinius, o tu man bliuzoną. Present.
– Yes, present, – jau velkasi dosningasis svečias.
– Džo, džinsai, levukai, – baksnoja pirštu Romas, mano įkaušęs draugelis. – D o v a n a.
– Yes, d o v a n a, – jau lietuviškai gromuliuoja amerikonas. Mergos tempia džinsus nuo raumeningų svečio kojų. – Good beer! – stena šis, – negalėdamas įtilpti siaurose Romo kelnėse. Pasiutusio vakarėlio įkarštį nutraukia čaižus telefono garsas:
– Taip, tėti. Tuoj būsim namuose. Džo puikiai jaučiasi, jis... mokosi lietuvių kalbos. Paklausyk.
– D o v a n a, – skiemenuoja amerikonas. – Dovana, dovana, – kartoja kaip užsuktas. Tada visa gerkle užbliauna, – blue boy! Blue love! I love you!
Kelionė į namus buvo ilga ir sunki. Sunkų krovinį nešėm penkiese. Pražilusi ponia, mano draugo draugo močiutė, apalpo pamačiusi keistąją procesiją.
– Gyvuliai, ką padarėt? – šniokštė akiniuotas ponas, mano draugo draugo tėtis. Raumeningas Džo kūnas perplėšė siaurus marškinius, trumpos kelnės neslėpė plaukuotų kojų, o purvini batai priminė nutrintas šlepetes. Įvertę svečią į tuščią lauko baseiną, kuo greičiau sprukome šalin. Išvaizdinga dama, mano draugo draugo mama, tik dabar išėjusi į lauką ėmė klykti:
– Bomžas, gelbėkit, vagis, valkata...
Džo pakėlė galvą ir lėtai skiemenuodamas išlemeno:
– D o v a n a...