Belapiai medžiai (3)
(Tęsinys)
* * *
Visos vasaros Justui buvo trumpos, bet ši, kaip niekada bėgo greitai. Rankos,
lūpos širdis ir visas jaunas Justo kūnas gertė gėrė, bet iki rytmečių neatsigerdavo to, ko seniai troško, apie ką sapnuodavo naktimis – tikros meilės. Ji užplūdo taip netikėtai, tokia ūmi, tokia didelė, tokia stipri ir taip dosniai, jog jautė, kad dabar dėl Auksės viską gali padaryti – ir skausmą iškęsti, ir mirti, jeigu tik jai, jo Auksei to reikėtų.
Auksei Justo meilės taip pat gal užteko, tik ne ponui Zumarui.
- Žinai ką vaikine, - kartą patikęs prie namų tarė. - Jeigu prie Aukselės taikaisi, tai ir pačiam šiek tiek auksinukų arba žalių popierėlių derėtų prilaikyti. Ne dėl pliko žvirblio dukrą auginu, į mokslus leidžiu. O jeigu nežinai kaip jų prasimanyti, ateik kokią dieną pas mane. Pasikalbėsime, pamokysiu, jeigu paklausysi, gal ir sutarsime. Viską dabar galima pasiekti, viską. Laisvą Lietuvą gi turime, - dar tarstelėjo.
Iš pradžių Justas į tas kalbas nekraipė dėmesio, bet kai ir pati Auksė, lyg tarp kitko, paklausė, kodėl jis, tėvo kviečiams pas jį neužsuka, ryžosi vienu du su ponu Zumaru apie vyriškus reikalus pakalbėti. Nebuvo tie reikalai nei tokie rimti, nei viliojantys. Gal net visai keisti. Zumaras sakė, kad šiuo metu galima „prasukti“ visai gerą biznį. Paėmei tėvų moskvičių, šiek tiek padidinai baką ir legaliai perveži benziną iš Sovietsko (anksčiau buvusios Tilžės) į Raseinius. Kai tik šimtas litrų, tai ir šimtas litų, argi blogai?
- Imkis biznio, imkis. Aš padėsiu, parodysiu, kur realizuoti, reikalingų investicijų pradžiai paskolinsiu, mokė ir siūlė Zumaras.
- Gal ir neblogai? - sukosi mintys. - Kur dabar daugiau uždirbsi, kitais metais ir vestuvėms būtų, gal savai mašinai, geresnei „užkalčiau“?
Kai Justas tėvams užsiminė, kad norėtų paimti jų mašinėlę ir kai ką iš Kaliningrado parvežti, jie neprieštaravo, daug jaunimo dabar taip uždarbiauja. Vienur perka, kitur parduoda, tokia dabar mada. Kas anksčiau buvo gėdinga, kas buvo vadinama spekuliacija, dabar tapo komercija, garbingu verslu, kuris, žiūrėk per metus kitus, eilinį žmogelį turtingu verslininku padaro. Kiek daug dabar tokių ir visi pinigai, visa ateitis jų, naujųjų, rankose.
Nejauku buvo tik pirmą kartą. Ak, tie pirmi kartai. Bet ir su Aukse pirmą kartą teko pasijaudinti, rankos buvo lyg grėbliai, o dabar spragt ir nėra liemenėlės, save drąsino ir maloniai jaudino Justas. Tokios mintys buvo geriau nei koks ten dopingas ar trauktinė. Dėl Auksės gi taip daro, dėl jų ateities.
Pasitvirtino ir Zumaro patarimai: jei pasienyje užkliūni, tai ruseliams ir penkių ,,žalių” užtenka, o mūsiškiams dešimtį kartų daugiau reikia. Bet per ilgesnį laiką atsiperka, nes pastovi ,,chebra” būna.
Gal tik du ar trys mėnesiai praėjo, o per tą laiką Justas tiek kartų kirto kaimynų ir savo valstybės sienas, kad ir visų pirštų nepakaktų suskaičiuoti, tiek rankų, tiek kojų. Ir viskas buvo gerai, kol benziną vežiojo.
- Mažas tavo biznis, - kartą užsiminė Zumaras. - Reikia prekes keisti, jau žinai, kur ir ką reikia „tepti“, kiek kas kainuoja. Spiritas, spiritėlis – štai kas tikru auksu kvepia. Ne du, o penkis kartus atsiperka, - vėl mokė būsimas uošvis.
Netruko pakeisti moskvičiaus papildomam benzinui skirtą baką kitu, šį kartą gamintu specialiai iš nerūdijančio plieno ir gerai paslėptu po užpakaline sėdyne. Kaip ir anksčiau Zumaro pažinčių dėka buvo surasti patikimi tiekėjai bei savi spiritėlio supirkėjai, perpardavinėtojai, pilstuko gamybos organizatoriai. Pasirodė, bene kiekviename miestelyje tokių esama, tik vežk žaliavą, bus kas paima ir kas išpilsto. Kaimo rinka nepasotinama, tad kas gali būti geriau naujai iškeptiems verslininkams - ,,pilstukininkams”.
Nežinia kodėl, tik kartą, eilinį kartą važiuojant per sieną, gerai parengta sistema ėmė ir įstrigo. Ir taip įstrigo, kad jau verkti norėjosi. Ar tai muitininkams duodamas mokestis buvo per mažas, ar kažko kito bijojo, tik ėmė ir jo moskvičių taip patikrino, kad rado, viską rado – ir kur benzinas, ir kur spiritas. Pakvipo kontrabandinė byla su visomis pasekmėmis, turto, mašinos konfiskavimas, dešimties tūkstančių litų bauda ir dar du metai kalėjimo. Gal pagailėjo, kad pirmą kartą, gal, kad jaunas, tik buvo pašnibždėta:
- Viską palieki ir po penkių valandų grįžti, su ,,žaliais”, tiek kiek baudos priklauso.
Sukosi Justui galva, nesusigaudė, kur eiti ir ką daryti.
- Reikia važiuoti prie Zumaro, tik prie jo tiek pinigų laisvų gali būti. Jeigu su Aukse kartu prašysime, gal duos, gal paskolins, gi tiek valiutos per mane uždirbo, - tik tokią išeitį rado Justas. Tad daug ir nedelsė. Gerai, kad prie muitinės, laukiančiųjų eilėje, pasitaikė pažįstamas raseiniškis, kuris davėsi perkalbamas, kad pavežėtų atgal, nors iki Raseinių. O iš ten iki Zumarų, ranka paduoti, ras kaip pasiekti.
Kai Justas savo nelaimę perpasakojo Auksei, toji ne juokais apniuko. Tik neaišku dėl ko labiau - dėl Justo ar dėl savęs.
- Palūkėk, aš pati pakalbėsiu su Tėvu, matyt, tu nieko gerai taip ir neišmoksi, net pro muitinę pervažiuoti, - tarstelėjo nueidama.
Kai po valandėlės Auksė sugrįžo, buvo dar labiau apniukusi. Nudelbė akis į grindis, giliai atsiduso ir pasakė:
- Justai, tėvas sako, kad neturime mes tokių pinigų. Atleisk, bet sukis pats, kaip išmanai. Tik vieno prašau, jeigu dar nors kiek gaili, myli mane, tai į tą reikalą mūsų nepainiok. Nei tėvo, nei manęs, negadink man ateities, gerai? Visiems sakyk, kad tu pats gavai tą spiritą, pats vežei ir tik pats žinai kam. Nėra ką iš jūsų atimti, pats gi žinai. O ir tau, paprastam kaimiečiui, nieko blogo gal neatsitiks - nei mokslai kokie, nei draugai mieste, nei yra ką atimti. Už mašiną tėvas užmokės. Sakė dvigubai, jeigu reikia, visą tūkstantį žalių duos. Taviškiai nuostolių tikrai dėl jos neturės, o tu pats kaip nors sukis. Sakyk, kad pirmą kartą važiavai, kad tėvai Sąjūdžiui priklausė. Gi ten vis jūsiškiai, savi, turėtumėte susitarti.
Jeigu kas kūju būtų trenkęs per galvą, Justui būtų nebuvę taip netikėta, ar skaudu. Dabar jau tikrai nebuvo nei ką sakyti, nei ką daryti. Nebyliu žvilgsniu tepažvelgė į Auksę, į tą vienintelę, tiek vakarų, tiek naktų mylėtą, bučiuotą, glamonėtą ir išėjo. Ėjo tyliai, vos vilkdamas kojas, pats nežinodamas, kur ir pas ką tokį vėlų laiką eiti.
Pasuko link savo namų. Danguje švietė mėnuo, aplinkui mirksėjo žvaigždės, tik Justas jų jau nematė, viskas rodėsi galutinai tamsu. Tamsu buvo ir savo namų kieme, languose. Tikriausiai visi seniai miegojo, tad nusprendė netrukdyti, eiti į kluoną. Einant pro malkinę, akys užkliudė ant sienos kabančias vadeles. Stabtelėjo Justas, nukabino jas nuo sienos ir, užuot ėjęs į kluoną, tyliai pravėrė malkinės duris.
(Bus daugiau)