(Tęsinys)

                                                                      * * *

Po poros metų lyg ir aprimo Veronikos širdis. Stasys naują tvartą surentė, dar geresnį. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje sugrįžo ir Justas. Džiaugėsi abu su Stasiu – gražus vyras užaugo, surimtėjo, gal ir marčią į namus parves, jau norėtųsi ir anūkus ant rankų pakilnoti. O kodėl ne, juk šitokio gražaus vyro esama – plaukai vešlūs, tamsūs, visai kaip tėvo. Tik žvilgsnis ir šypsena – jos, Veronikos, tokia šilta, šviesi, gal net vaikiška. Žmonės sako, kad lengva tokius apgauti. Pagalvodavo Veronika, kad būtų gerai, jeigu Justas kada nors su savo būsima žmona, vaikais jų namuose pasiliktų. Tiesa, savo žemės nedaug atgavo, vos dešimtį hektarų. Bet kada nors dar nusipirktų arba išsinuomotų. Šitiek jos dabar laisvos, nedirbamos dirvonuoja. Prie pat Dubysos, ant kalvelės, gražus dar gabalas nepaimtas liko. Visi kartu taip gražiai galėtų gyventi.

Tik neilgai ta laisva žemė glostė Veronikos širdį, neilgai svajonių pilis savo sapnuose regėjo. Į kaimą vėl sugrįžo Zumaras. Dabar jau kaip stambus ūkininkas, net 150 ha geriausios žemės savininkas. Supirko visą laisvą kaimo žemę, kitame kaime buvusį savo tėvų sklypelį perkėlė, dar tiek pat išsinuomavo iš nuskurdusių pensininkų, kurie  tik vieną karvutę ir porą paršelių ant „žaliojo“ trihektario sugebėjo išlaikyti. Visa kita jau buvo ne jiems.

Greitai kilo naujieji Zumaro namai. Ne namai, o tikras dvaras. Nei dvejų metų neprireikė, kad galėtų su šeima įsikelti į aukštomis mūrinėmis tvoromis aptvertus baltus, blizgančiomis metalinėmis čerpėmis dengtus naujuosius namus. Kai kam gyrėsi, kad gerokai per milijoną už sodybos statybą paklojo, bet nesigaili.
– Svarbu, kad vieta graži, o pinigų liko, penkis kartus daugiau liko. Ir geram banke laikau, nebankrutuos, vien procentų senatvei užteks. Gyventi ir dabar galima, tik galvą reikia turėti, – kartą miestelio restoranėlyje šiek tiek išgėręs mokė kitus.

Po tarnybos kariuomenėje pirmosios dienos namuose Justui atrodė nuobodžios ir ilgos. Beveik visus darbus tėvai patys nudirbo, o ir šiaip nedaug jų dabar kaime. Ankstesni draugai po didesnius miestus, po užsienius išsibarstė, iš kultūros namų viena iškaba telikusi. Velniava kažkokia, ne gyvenimas. Gal būtų lengviau, jei būtų įpratęs išgerti. Tada miestelio restoranėlyje su tokio pat likimo draugais ilgus vakarus galėtum „užmušti“, o dabar – nors šunimi iš nuobodulio kauk. Tad ištraukęs seną tėvo meškerę, dar iš vakaro tuščioje daržo lysvėje prikasęs skardinėlę sliekų, šalimais įmetęs iš seno šaukšto prieš kažin kiek metų paties darytą blizgę, ankstyvą sekmadienio rytą pasuko prie Dubysos. Gal kas nors užkibs, vis šioks toks užsiėmimas bus, be to, tik prie upės savo mintis į įprastą tvarką sugrąžinti sugeba.

Kiek prisimena, visą laiką, atrodo, tik Dubysa išlieka ta pati. Vietomis nutrūktgalviškai srauni, nuo kranto verčianti ne tik kokius ten karklus ar alksnius, bet ir gerą gabalą kranto, žiūrėk, pagraužusi. Kitoje vietoje, vos ne į pusę lankos išsiliejusi, aprimusi, teka be jokio triukšmo. Tik duburiuose upė sūkuriuoja, vis virpa, lyg ruoštųsi naujam nutrūktgalviškam siautuliui. Tos duburiuotos vietos Justui pačios maloniausios. Jos ne tik gražios, bet ir žvejybai tinkamos, ne vieną lydeką ar kitą geresnę žuvį su draugais yra sugavęs.
– Ė, ir kipšas čia juos atnešė, – bandydamas ant palinkusio medžio patogiau įsitaisyti, sušnarpštė Justas. Kitoje Dubysos pusėje, pro padūmavusio rūko maršką mėlynavo turistų ar tokių pat žvejų pastatyta palapinė. Tiesa, kol kas visur buvo ramu.
– Gal dar miega ar toliau žvejoja? – vyniodamas meškerę mąstė Justas.

Kai po poros valandų gerokai šoktelėjusi saulė privertė nusimesti striukę, neliko ne tik rūko, bet ir žvejybos. „Mergos net trys! Ar tik nesugalvos nuogos maudytis? – visai negražios mintys užplūdo Justą, kai iš palapinės viena už kitą garsiau tarškėdamos išlindo prie Dubysos nakvojusios turistės. –Cha, na ir drąsa“, – dar nusistebėjo.

Neliko ir jis nepastebėtas. Kai viena iš merginų pasičiupusi rankšluostį jau ruošėsi bėgti prie upės, antroji, kitoje Dubysos pusėje, ant medžio pamačiusi sėdintį žveją, šūktelėjo:
– Skirmante, pasisaugok, anoje pusėje kažkoks diedas žvejoja, dar nužiūrės!  
– Tegul žiūri, o gal dar ne diedas, tai aš jį nusižiūrėsiu, – atšovė drąsuolė.
– O, bus smagu, – pagalvojo Justas, – atrodo, bus į ką akis paganyti, o gal ir žodžiu persimesti teks.
– Klausyk, dėde! – šūktelėjo trečioji, – gal paeitum toliau žvejoti! Mes vis tiek visas žuvis išbaidysime, netrukdyk mums iškylauti.

Jau norėjo Justas kuo riebiau atsikirsti, pasakyti, kad ne tokių striptizų yra matęs ir niekur neis. O jei gerai pasistaipyti pasistengs, gal aukšlės uodegą pusryčiams permes, ar dar ką nors panašaus, bet nesuspėjęs net išsižioti užspringo nepratartu žodžiu.
Juk čia Zumarų Auksė. Vai, kokia pana užaugo! Ir anksčiau buvo ne kokia ten skiedra, tad berniokai pašiepdami ne Aukseliu, bet Švineliu šaukdavo. Dabar visai kita. Pridėti nieko nereikia, bet ir atimti būtų gaila, sako, ar ne tik Kaune kažkokį marketingą studijuoja. Tai matai, kas čia prie Dubysos atsitrenkė, – nurydamas gerklėje iš kažkur atsiradusias gausias seiles, lyg niekada dar nebūtų matęs pusnuogių mergų, vos ne visomis jauno kūno ląstelėmis jaudinosi Justas.
– Koks aš tau dėdė? Tik metai kai iš kaimo, o va kaip nosį užrietei, savų bernų nepažįsti! – nieko geriau nesugalvojęs, šūktelėjo atgalios.
– Mergos, čia gi Justas, mūsų kaimynas! Sakiau, kad koks nors kaimo bernas tikrai užklys, – daugiau džiaugdamasi, negu pykdama savo draugėms aiškino Auksė.    
– Justai, plauk čia, tavo žuvys, mūsų arbata, ir bus balius. O gal nieko nepagavai, tai pusryčiams kepsim patį! – kitoje pusėje Dubysos mojuodama rankomis šaukė Auksė.

Nereikėjo nė plaukti. Toje vietoje Dubysa gal tik per metrą ar per gerą botkotį tesiekė. Vienoje rankoje suėmęs meškerę ir rezginę su keliomis  bespurdančiomis žvynuotosiomis, kitoje – rūbus, ant gličių akmenų atsargiai statydamas kojas, po minutės kitos Justas artėjo prie merginų.
„Geros progos nepraleis, pažiūrės kas ką ant keptuvės, ant smėliuko saulėkaitoje, o gal vakarėjant pakrūmėliuose keps“, – lyg jaučiant kažkokį naują nuotykį, Justo galvoje dunksėjo šiek tiek begėdiškos mintys.

Kol ant gunktelėjusio karklo užmetė rūbus, o prie užgesusios laužavietės – žuvis, jautė, kad visų trijų buvo smalsiai nužiūrėtas ir įvertintas. Tikriausiai gerai. Sveikatą, ūgį, o ir šiaip, ko geram vyrui reikia, Dievas davė, be to ir pats nesnaudė. Iš mažens visus darbus dirbo, kariuomenėje dar ir sportą mėgo. Tad dabar ne kaulus, o visus raumenis nuo kojų iki galvos nors ir anatomijos pamokoje išdidžiai galėjo rodyti. Ne kartą ir pats pastebėdavo, kai jam praeinant, mergaičiukės viena kitai kumštelėdavo.

Lyg ir ilga vasaros diena, bet ne jauniems. Gal tik poros ar penkių minučių prireikė žodiniam apsišaudymui. Vėliau viskas klostėsi taip, kaip ir derėjo. Pusryčiams buvo ne tik arbata su pačios ponios Zumarienės suteptais sumuštiniais, bet ir po gerą šlaką visai neblogo juodų serbentų vyno, kuris ir taip jau karštą kompaniją dar labiau įplieskė.

Kai Auksė nusprendė, kad jai pats laikas išsimaudyti, Justas šokosi panas plaukti pamokyti, pasergėti, kad koks šamas nenuneštų. Ir ką, Auksė visai buvo ne prieš.
– Mokyk, jeigu tik žinai, už kur palaikyti reikia, – dar tarstelėjo.
– Būta ko nežinoti, – atkirto Justas. – Jeigu skęsi, griebsiu už plaukų ir tempiu į krantą.

Tyčia ar netyčia Auksei, lyg kokiai aukšlei bespurdant, viena liemenėlės petnešėlė nuslydo žemyn, ir Justo rankoje atsidūrė tai, ką labiausiai vyrai ir siekia paliesti – stangri, karšta, kaip pati šviežiausia bandelė ar koks pernokęs vasarinis alyvinis obuolys, nuogut nuogutėlė jaunos mergužėlės krūtis. Gal minutė, o gal visa amžinybė praėjo, tik nei Justas rankos atitraukė, nei Auksė jo gėdyti puolė. Lyg niekur nieko pasitaisė liemenėlę ir tyliai tarstelėjo:
– Ateik vakare pas mus, kai draugai išvažiuos. Tėvai žadėjo ilgėliau pas gimines Raseiniuose užtrukti.
„Stebuklas? Negali būti! Argi vieną kartą ir man pasiseks?“ – tris kartus greičiau ir garsiau dunksėdama, atrodė, kad jos daužymąsi tuoj tuoj visi išgirs, kvaito ir džiaugėsi Justo širdis. Šitokia pana jo lauks vakare, lauks viena! Ar gali būti jam, Justui, taip pasiilgusiam mergaičių, jų glamonių, dar geriau?

(Bus daugiau)