Jūra švelniai bangavo. Besileidžianti saulė nudažė ją rausvai. Tik tolumoje bolavo bangos. Jos didėjo ir didėjo, kol karts nuo karto sudarė tamsias sienas. Kažkur toli toli nuskrido žuvėdrų pulkelis. Aplinkui darėsi vis tamsiau ir tamsiau... Vėjas švilpavo tarp kopų. Smėlio sūkurėliai tai pakildavo, tai nurimdavo. Audra blaškė pakrantėje augusias žoles ir medžius.
  Maža pušelė tyliai lingavo nuo kiekvieno vėjo pūstelėjimo. Tarp garbanotų kopų jos tamsus siluetas priminė vaiduoklį. Medelis buvo žemas, susikųprinęs, tarsi bėgąs nuo jūros tolyn. Vėjas kaskart vis stipriau lenkdavo jos žalią viršūnę, o vargšė pušelė sviro ir sviro link tolumoje vos matomo pušyno.
  Beginklis medelis gynėsi iš paskutiniųjų. Pušelė vis dažniau ir dažniau vijo savo šakas aplink laibą liemenį tai į vieną, tai į kitą pusę. Šakelės buvo retos ir plonos, nulaužti jas vėjui buvo tik žaidimas...
  Ant vienos šakelės stipriai prisigaudęs siūravo didžiulis kankorėžis. Vienintelis kankorėžis tarp gležnų pušelės šakų... Jis pasitikėjo pušele, todėl tik siūravo. Nekovojo. Vėjas dar atkakliau ėmė lankti pušelę, kol ji neatlaikė. Staigiu mostu vargšas medelis stipriai pasisuko ir keletas mažų jos šakelių nuskriejo su vėjo gūsiu... Žalioji neteko jėgų, ir dar daug kitų šakelių skrido tolyn. O beširdis vėjas tik juokėsi lakstydamas aplinkui...
  Jūra švelniai bangavo. Kylanti saulė nudažė ją rausvai. Kažkur aukštai danguje praskrido žuvėdra. Pakrantėje iš smėlio buvo supiltos dvi naujos kalvelės.Visur buvo ramu, tylu. Tik bangos kartais atnešdavo gailius atodūsius...