Vagonai per Lietuvą mažą,
per Rusiją plačią
dundėjo,
                           dundėjo...
Lietuva tada neteko
kas trečio brolio ar sesers.
Kai sodybos tuštėjo ir seko,
galvojome, ar ji ištvers.
Ištvėrė. Bet negyja, kraujuoja žaizda.
Ir ji neužgis niekada,
ką Sibiras prarijo.

Ten daug kas troško numirti,
bet mirti nieks neleido.
Vertė dirbti, alkaniems dirbti,
kol jėgos juos galutinai apleido.
Ant kietų narų girgždesio nebus –
pervargęs tremtinys greit į sapną išėjo...
Jis beldžiasi Lietuvoje į savo namus...