Kad tyla nesitęstų amžinai...
Man patiko, kad pamiškėje, kur stovėjau, nieko nebuvo. Tik tamsa. Nes tuo metu man reikėjo erdvės. Giliai kvėpavau ir jaučiau, kaip tvinksi smilkiniai. Aš kėsinausi į kito žmogaus gyvybę, vos jo neužmušiau plikomis rankomis, o iš miško atsklidęs balsas bylojo: „Gali geriau. Ne? Negali?“ Svarsčiau jų prasmę.
Man nepatiko, kad nuo pamiškės atsiskyręs siluetas įgavo aiškią formą ir prieš mane stojo Najadė. Dvelktelėjęs gaivaus šaltinio vandens kvapas manęs nei kiek neįkvėpė. Netgi priešingai. Staiga panorau kur nors išsivemti. Pasukęs už kampo aptikau tranšėją, į kurią nieko daugiau negalvodamas ir įvirtau. Nugara jaučiau drėkstančius marškinius ir pamažu pro juos besiskverbiantį žemės šaltį. Stingo oda. Bet akys fiksavo danguje besikeičiančias žvaigždes, kurios nuo samčių iki kibirų sudarė keisčiausias formas arba žvaigždynus. Nevalingai panorau susitapatinti su jais.
Apsikeisti vietomis.
Man patiko, kad netrukus prie manęs priėjęs žmogus pasakė gražų monologą:
- Aš mačiau dalykų, kurių tu net nesapnavai. Dabar net... būtų beviltiška juos čia vardinti. Nors aš turiu velnioniškai gerą atmintį. Aš...
Man nepatiko, kad jis buvo benamis. Vos pajutęs aštrią myžalų smarvę nusukau galvą. Ant akių užkrito riebaluoti plaukai. Jaučiau apmaudą, nes benamio pasakytas tekstas tebuvo dalelė beprasmybės, apėmusios mane. Jis savo tuščiais žodžiais norėjo nukreipti mano dėmesį tuo pat metu ieškodamas tuščių arba, jei pasiseks, puspilnių butelių.
Man patiko, kad jaučiausi esąs Šekspyro Makbetas.