Sako, kad likimas kartais iš žmogaus skaudžiai pasijuokia. Manau, kad priešingai - kažkam labai  rūpi mūsų kiti, tolesni likimai, apie kuriuos mes menkai tesuvokiame.

Kaip ir kiekvieną ankstų rytą Veronika pirmiausia pažvelgė pro langą. Susigėdę, kad savo pataluose negalėjo sulaikyti saulės, susidraikę ir paraudę debesys anoje Dubysos pusėje taip ir liko tūnoti prie žemės. Bet ne jie rūpėjo Veronikai. Tegul sau būna kokie nori – raudoni ar rausvi, juodi ar pilki. Po valandos kitos, žiūrėk, jau ir nėra arba į jų vietą atplaukia dar keistesni. Veronikai rūpi tik medžiai. Tai jie šiaurinėje sodybos pusėje kiekvieną rytą vis labiau rausta, gelsta. Pūstelės vėjas ir liks pliki, be jokio lapelio, kiaurai perkošiami ne tik vėjo, bet ir akių. O tada… Ne, nenori ji apie tai galvoti. Dar nenori pro juos plikus tų boluojančių mūrų matyti. Juodi jie Veronikai, už pačią smalą juodesni.

Gražiai ji gyveno su savo Stanislovu. Su juo visada buvo gera. Daug metų kartu į tą pačią fermą dirbti eidavo. Ji – prie karvių, o jis – prie savo traktoriaus, transporterių, dalytuvų. Gyvas galas jų fermoje visokiausios technikos buvo. Ir visa buvo jo, Stasiuko, rankomis nučiupinėta. Viskas sukosi, burzgė, dirbo. Kartais ir pati Veronika visos dienos neiškentusi pas jį į dirbtuvėles lyg ir su reikalu užsukdavo. Bene maža kas tokiame dideliame ūkyje gali nutikti: tai vanduo per girdyklų viršų liejasi, tai ko paklausti, paprašyti prireikia. Pamatydavo sudiržusią tepaluotą ranką ar juodesnius ir už varno sparną plaukus paliesdavo, ir užtekdavo. Visada jautė, kad myli tik jį ir nieko daugiau taip nemylės.

Mokėjo ir jis Verute pasidžiaugti. Susitikus jo burna nebuvo šykšti žodžiui, o rankos – švelnumui. Gal dėl to ir į kitas, kad ir jaunesnes, per daug nesižvalgė, o ir su draugais prie butelio alaus ar kokio stipresnio gėrimėlio per ilgai neužsibūdavo. Žinojo – savas džiaugsmas namuose laukia, reikia tik laiku pareiti, o tada… Pats fermos vedėjas, tada dar draugas Zumaras, kuris šiaip geras nagas buvo, ne kartą sakydavo:
– Jūs – mano aukso fondas, ką aš be jūsų daryčiau?

Kai visa kolūkio grietinėlė apsirūpino lengvosiomis mašinomis, Stasiukui irgi pasiūlė, bene nenorįs paskiros naujam „Moskvičiui“. Gal „Žiguliukas“ ir būtų geriau, bet mašina yra mašina, seniai jos reikėjo, ypač dabar, kai Justukas greitai į mokyklą pradės eiti. Sunku bus pirmokėliui kasdieną ten ir atgal po porą kilometrų subėgioti. O ir Veronikai, kai atvažiuoja autobusu į tėviškę, kaimynė vis įgelia, kad jau visi seniai savo mašinomis birbina, tik ji, Verutė, nors ir viso rajono pirmūnė, geriausia melžėja, bet vis savo krepšius ant nugaros tampo. Matyt, nemoka valdžiai akies pamerkti. O dabar gaus tą paskirą ir akies merkti nereikėjo, tesprogs iš pavydo ta liežuvautoja.

Šį tą iš įpročio pagriebdama, taisė Veronika pusryčius. Tik tos geliančios mintys šokinėjo lyg patrakusios, atrodė, per kelias minutes visą gyvenimą norėjo prikelti, persukti. O, kad taip galėtum! Jaučia, kad dabar sunkiausia pačiai būti su savimi, su savo mintimis. Kai Stasiukas namuose, jau lyg ir apsiramina, lyg ir pamiršta savo gėlą. Bet bene išbus vyras visą laiką savo gryčioje? Nedaug ką yra veikti dabar ir lauke, bet ir tų pačių menkų darbų kiti už jį nepadarys. Tad kai apsirengia ryte jos Stasys savo kombinezoną ir išeina, valandos Veronikai dienomis virsta. Visko per jas būna, toks skausmas apninka, kad šunimi norisi kaukti, kruvinomis ašaromis verkti. Kad tik jeigu jų būtų!

Pargrįžęs Stasys visada supranta iš suspaustų lūpų, iš paraudusių akių mato, kad vėl jos kankintasi buvo.
– Tai neišlaikei, vėl širdį prisiminimais draskeisi? Ką bepadėsi, neatsuksi gyvenimo atgal, tik save visai nubaigsi, nė daktarai nepadės, – pasakys porą žodžių ir įbes nosį į laikraštį.
O kaip iškęsti, kaip nesikankinti, negalvoti, kaip tų baisių minčių, vaizdų neatsiminti, kai taip viskas apsivertė? Ne mažiau sunku ir jam, tik tyli, o gal paverkia kur nors, kai niekas nemato, juk ne iš geležies ir jis. Niekada nerūkė, bet dabar pradėjo. Gerai net nemoka, o rūko, traukia, bene į sveikatą išeis?  

                                                                       * * *

Ir kas tada nekalbėjo apie Baltijos kelią. Sako, visa Lietuva buvo susiruošusi. Jau kuris laikas ir moteriškės fermoje ne tiek apie savo juodmarges ir veršius sukosi, kiek politikavo.
– Nežinau, kas iš to išeis, bet mano Stanislovas sako, kad reikia pasiimti Justuką ir važiuoti, – lyg ir nelabai drąsiai savo draugėms prasitarė Veronika. – Tik kas tas karves pamelš?    
– Klausyk, Verute, gal prikalbintum, kad tavo žmogus ir maniškius paimtų. Kartu būtų smagiau, – kalbino kaimynė ir geriausia draugė Stefa. – Mūsų benzinas – jūsų mašina, ir švilpiam. Nenoriu ir aš tokią progą praleisti. Reikia parodyti vaikams, kaip tas Sąjūdis atrodo, kaip Nepriklausoma Lietuva kuriasi. Pamesim karvutėms iš ryto daugiau pašaro – niekas joms neatsitiks. Na ir kas, kad tas melžimas pusvalandį ilgiau užtruks. Adelė visas pamelš, argi pirmą kartą? Kiek kartų į teatrą ar toliausiai surengtą festivalį, dainų, šokių, derliaus ir kitokias šventes išvažiuodavome, tai ne tiek užtrukdavome.

Ir dabar nesigaili Veronika, kad važiavo. Bene pirmą kartą pasijuto ir jie svarbiais, tiesiog istorinės reikšmės žmonėmis esantys. Džiaugėsi, kad Justukas viską matė, kad atmins, kuriame kilometre už Panevėžio susikibę rankomis vienoje eilėje laikėsi. Ak, jei  būtų palikę stovėti taip visą laiką. Gėlės, laužai, degančios žvakės ir dainos. Niekada tokių gražių, iš pačios širdies kylančių dainų kartu nedainavo, ligi pat namų jų užteko.

Lyg ir atspėjo Stefa sakydama, kad oi, oi… matyt, prisidainuosime ant savo galvų. Taip ir buvo. Kitą dieną draugas Zumaras buvo juodesnis už perkūnais pritvinkusį debesį, už pačią juodžiausią naktį. Šaukė, papeikimais grasino, kad kolūkio karves be priežiūros paliko, kad dėl to fermoje pieno mažiau primelžta, o per tą kvailą politikavimą bobos pamiršo, iš ko duoną valgo. Atsirugs, oi kaip joms visoms atsirūgs tas sąjūdizmas, kai valdžia tiems Vilniaus kvailiams, tiems inteligentams, vėl primins, kur baltos meškos žiemoja.

Tik tų kalbų tada jau visai nebuvo baisu klausytis. Kiekviena diena buvo vis kita. Jau ne tik vakarais žmonės žinias iš televizoriaus „Atgimimo bangos“ gaudydavo, bet ir fermoje su radiju nesiskirdavo. Vos ne kiekvieną Aukščiausios Tarybos deputatą iš balso pažinojo. Žinojo kas, ką ir kada pasakė. Žinoma, neramu buvo, o kartais ir visai baisu. Bet geriausias veidrodis buvo Zumaras. Tas lyg iš vakaro žinodavo, kas nutiks. Jei Vilniuje viskas gerai – tai juodas ir piktas, o jei burokiniai ar omonininkai kur nors pasišvaistydavo, švytėdavo lyg rusišką šimtinę ar kokį Maskvos ordiną vėl būtų gavęs:
– Ar aš nesakiau, ar aš nesakiau? Jūs dar pamatysite, kas tikroji valdžia. Iš to Akto liks tik šlapia vieta.

Atrodė, kad visi blogumai su laiku turėjo praeiti, kad ir jų gyvenimai vieną kartą turės tikrai į gera pasikeisti. Bet lyg tyčia viskas pasidarė nesuprantama, viskas priešingai negu kaimo žmogui reikėjo, griuvo, keitėsi. Čia balti čekiai, čia žali, čia raudonos zonos, o čia baltos, čia vienokios agrarinės kryptys, po metų visai kitokios, vėl juodos. Metų pradžioje rytais susibėgusios į fermą dar juokaudavo:
– Tau, Verute, tai ne kokie ten popieriniai čekiai priklauso, o visa dešimtis juodmargių. Kitą tiek tavo Stanislovui derėtų skirti, o ir man gera  dešimtis teks, šitiek metų dirbome, – ant pirštų skaičiuodavo Stefa. – Sudėsime viską į krūvą ir savo fermą turėsime, nereikės nei vedėjo, nei zootechniko, nei pirmininko. Pažiūrėk tik, kiek mums pačioms gražaus gero priklauso, kiek juodmargių laisvo gyvenimo pradžiai liks.

Bet neliko, nieko neliko. Vieną vėlų vakarą užsidegė senoji kolūkio kontora. Sklido kalbos, kad prieš tai kažkas išvežė visus kilimus, televizorius. Žmonės stebėjosi, kad po gaisro ne tik popierių ar pinigų seifuose nerado, bet ir minkšti baldai taip supleškėjo, jog nė vienos metalinės spyruoklės pelenuose neliko, taip smarkiai degė. Po mėnesio kito viskas lyg ir buvo pamiršta, nes nei kas ko ieškojo, nei kas ką rado. Skaudžiausia nutiko vėliau, jų pačių namuose.

Visus pažadino trankus bildesys ir šauksmas.
– Ei, degate! Veronika, Stasy, ar girdite? Tvartas dega! – kažkas šaukė smarkiai daužydamas trobos langą nuo kelio pusės. Ir dabar krūpčioja Veronika, ir dabar šalia lovos pasideda visus rūbus, apavą, net kibirą su vandeniu pasistato.

– Ką gali žinoti, kas nuo ko prasidėjo. Gal Stasys kokią nuorūką pametė, o gal Justas su dūmu žaisti bandė, o gal šiaip kas nors užsukęs buvo. Prie kelio gyvenant visko būna, bene dabar sužinosi? – sukosi Veronikos galvoje tokios mintys. Degė už kiemo, šiaurinė tvarto pusė, kur nei elektros laidų nebuvo, nei vėjas kokią nors kibirkštį iš kamino negalėjo atnešti. Gerai, kad gyvulius kaimynai padėjo išvaryti, o ir gaisrinė ant viso kaimo kaukdama greitai atlėkė. Nors troba ir nuošalėje stovinti daržinė liko nepaliesta. Vis kaip nors karvutę ir porą dešimčių vištų tarp šiaudų įspraus.  

– Antanai, Stefa, žiūrėkite, ar tik ne jūsų trobos dega! – pro žmonių šurmulį ir degančių rąstų traškesį iš karto pasigirdo net keli balsai. Ir iš tiesų pro sodą ir išstypusias eglaites į nakties dangų kilo dar vieno gaisro pašvaistė. Nuo tų žodžių visus šiurpas nukrėtė. Aišku, kad ne dėl Justo ar Stasio kaltės ir jų sodyboje gaisro būta.
– Tyčia padegė, kažkas tyčia padegė, bet kas, Dieve, kas?

Ilgai kalbėjo žmonės apie tuos gaisrus, kurie ne juokais išgąsdino visą kaimą. Ką gali žinoti, jeigu koks silpnaprotis atsirado, tai ir vėl plykstels kieno nors stogas. Kaip žmonės besvarstė, kaip aplinkinius tardė policija – nieko nesužinojo. Kaip per vieną naktį kaime įsiplieskė gaisras dvejose vietose, taip ir užgeso. Daugiau niekas nedegė, nors po kelerius metus riogsojo tuščios buvusio kolūkio daržinės, žemyn smuko sandėliai, kiti pastatai.

Neparsivedė į savo kiemą Veronika kolūkio fermoje melžtų karvių. Ir Stefa jų negavo. Iš pradžių tiesiog nebuvo kur dėti, o vėliau ir neliko. Sako, už skolas buvo parduotos. Laikinai administracijai, kuriai vadovauti buvo paskirtas tas pats Zumaras, algas reikėjo mokėti. Tik neilgai ji išsilaikė. Žmonės žemes išsiskirstė, geresnė technika po kontoros gaisro pati kažkur išgaravo, kitą miestiečiai nupirko, vietiniams liko keli nevažiuojantys vikšriniai traktoriai, seniai užgesęs žolės miltų agregatas ir aukštais kiečiais apaugusios mėšlakratės, ant kurių ne tik ratų nebuvo, bet ir grandinių. Gal kas nors paims kaip metalo laužą, gal? Bet dabar tik gerą vietą užėmė ir žmones gąsdino. Betgi visoje Lietuvoje taip paliko, visur nei šiaip, nei taip išėjo.

Ilgai kaimas nematė Zumaro, dabar jau pono Zumaro. Vieni sakė, kad Kauno turguje atsargines dalis vakarietiškoms mašinoms siūlo, kiti – kad labdarai skirtus senus rūbus, baldus iš Vokietijos veža ir čia, Lietuvoje, miesteliuose pardavinėja. Dar treti – kad daug geresnį biznį įsitaisė, net keletą didelių parduotuvių pačiuose Raseiniuose atidarė.  

(Bus daugiau)