Akys

Brendu į jos nuginkluojančias akis, kuriose tykiai budi viso pasaulio naivumas ir senatvė. Apima saldžiarūgštis malonumas, lyg neaštriu skustuvu pjautum rankos odą. Jų spalva suima ir siūbuoja mane lyg narkotikas, dar nesuprantant, ar tai gera, ar bloga kelionė. Aš negaliu priešintis, niekada nenorėčiau, lygiai kaip nenorėjo keliautojas, išgirdęs nepakartojama melodija skambančią mirties pranašystę. Žinau, kad nuo jos akių nemirsiu, o gyvensiu amžinai – absoliutaus saugumo pažadas – mano haliucinacija – bet tai ir viskas – nuo čia nebežinau nieko, tik einu apčiuopomis lyg vaikas, naktį pasigedęs mamos.
Laikas ištįsta – o gal susitraukia? – lyg guminis kamuolys. Taigi nežinau, kada, kaip dažnai, bet būna, kad viskas pasikeičia, vandenys sujuda ir mane ima nešti nenuspėjama veriančiai mėlyna euforija – ne mano – jos žvilgsnio pradžios – kylanti iš jo metafiziologinės prigimties; tada aš nieko negaliu padaryti, nes esu priklausomas nuo pamišėliško žaižaravimo (man jis atrodo beprotiškas, nes negaliu jo suvaldyti ir niekada nežinau baigties), nuo klaikių fejerverkų, kurie pasibaigia džiaugsmingais gaisrais, tačiau man visiškai negaila ramybės, kurią jie naikina. Jose nebūna ko nors po pusę – tik iki galo, iki dugno, iki pradžios, kol vėl neišsilygina paviršius.
Labai retai jos akys suteikia nuolankumo iliuziją, kurioje išvystu baltą vėliavą kaip atsakymą į bet kokias mano mintis. Va tada aš mėginu atgauti prarastą laisvę ir pavergti jos žvilgsnį, kad galėčiau turėti jį visada, kad jis tik man paklustų, kad keistųsi pagal mano norą ir tik man priklausytų – ar bent jau būčiau tikras, kada gimsta meilė, o kada prasideda karas.
Noriu jų taip, kad įstengčiau išsižadėti savųjų:
Noriu matyti jas užsimerkęs, žiūrėdamas į veidrodį ir rytą pažvelgęs pro langą,
Noriu žaisti jomis kaip stiklo karoliukais, nešančiais užsimiršimą,
Noriu žongliruoti kaip fakelais, degančiais elektrine spalva,
Noriu, kad jos mane migdytų ir žadintų,
Kviestų ir leistų,
Kerėtų ir dievintų,
Tylėtų ir išlaisvintų

Bet už tai susilaukiu šaltos it ledas bausmės,
Atimančios iš manęs pasaulį, kuriuo gyvenu,
Staigios kaip ylos dūris į paširdžius pabaigos,
Neigiamo atsakymo, kuriame nėra nė vienos raidės

Mano atgaila neišmatuojama, bet pavėluota –

Neužsimerk
Odaliska