Gili ir paslaptinga žmogaus siela, lyg šulinys. Ji džiaugsmo nektaru kiekvieną pagirdys, į širdies skausmą ar nerimą atsilieps, jei tik jos tyrumą saugoti mokėsi, jei jos ramybės piktos mintys nedrums. Ir kam reikalinga tokia siela, kurioje mylinčios akys neatsispindi, kurioje ne tik daina, bet ir kūdikio verksmas gęsta? Siela tik dėl savęs – kaip šulinys be vandens – žmonėms visai nereikalingas.

Kažkada pagalvojau, kad viskas, ką palieka ar apleidžia žmogus, dar ilgą laiką jo liūdi, o savyje neša tylų laukimą, viltį, kad šiltos rankos tikrai sugrįš, nuraus nuo takų piktžoles, parems pasvirusią tvorą, prikals lietaus ir vėjo, o gal blogo praeivio nudrengtą langinę. Liūdnos tuščių namų bespalvės akys. Net ir aptrupėjusios kamino plytos, rodos, vėl sutiktų būti glostomos aitrių dūmų, kad tik kas uždegtų krosnyje ugnį, kad tik vėl jos viduje imtų spragsėti nors kelios malkinės kampe užsimetusios pliauskos. Tik niekas negrįžta. Ne dienomis, o ištisais mėnesiais iš senos krosnies tyčiojasi žiema, jos juodą vidų padengdama šarma. Metai kiti, ir pastatai daugiau persikreipia, smenga, kol pagaliau virsta griuvėsių, trūnėsių krūva. Ir tik senos obelys, vyšnios vos ne kiekvieną pavasarį vis dar bando žydėti, megzti smulkius vaisius ir nors jais vilioti lauktus, bet dažniausiai – visai nelauktus svečius. Bet ir jos, negenimos, neprižiūrimos, kasmet vis mažiau dera, laukėja arba sutręšusios nuo senumo lūžta.    

Iš tokios senos ir nuniokotos pokario metų sodybos ilgai reikalingiausias buvo šulinys. Nežinia kada ir kas jį iškasė, bet šuliniui vietą žinojo kur rinkti. Nors ir buvo gilus, bene iš dvylikos betoninių rentinių, bet ir karščiausią vasarą visada išlaikydavo skaidrų bei šaltą vandenį. Svarbiausia, visiems jo užtekdavo. Užklydusius į sodybą, šulinys visada mus traukdavo savo paslaptimis, skardžiabalsiu aidu ir dar kažkuo, mums, vaikams, sunkai suprantamu. Tereikėjo pakelti grubiai vinimis sukaltą medinį dangtį, persisverti ir sušaukti:
– Ė, šuliny, labas!
Ir čia pat iš gilumos atliepdavo:
– Labas!
– Kas pas tave gyvena? – paklausi.
– Gyvena? – taip pat klausimu atkartoja šulinys.

Su šuliniu buvo galima ne tik pasisveikinti, bet ir pasiginčyti, netgi bartis. Tiesa, jis nieko naujo nepasakydavo, tik pakartodavo paskutinius du ar tris žodžius, bet už tai kaip pakartodavo – lyg išdainuotų, lyg ištrimituotų taip skardžiai, pakiliai. Gerokai pasukęs vos ne į kitą pusę perlinkusią prieš daugelį metų kaimo kalvio nukaltą rankeną, galėjai ištraukti gerokai aplamdytą kibirą, kuriame vandens būdavo užsilikę tik šiek tiek daugiau negu per pusę. Net graižų nesiekdavo, per skyles ir plyšelius, kol pasemdavai, ištekėdavo atgal. O pastačius kibirą ant šulinio krašto, krintančio vandens lašai pačiomis aukščiausiomis gaidomis atsikartodavo tikru muzikiniu aidu – cik-cak, cik-cak. Tokį švarų ir skanų vandenį dabar gal pilstytų į tuos storapilvius plastmasinius butelius ir pardavinėtų. Gal net po porą litų prašytų už vieną. Ir pirktų, mokėtų gerus pinigus, nes tikrai būtų verta.

Nors niekas šulinio nerakino, bet visada jis buvo švarus, gerai prižiūrimas, nes ne vienam reikėjo gero vandens. Gyvuliams, daržams, o ir žmonėms per darbymetį gerai, kai po ranka, kai čia pat pasisemti gali. Nereikia iš namų į laukus nešti.  

Bet mums, vaikams, svarbiausias ne vanduo buvo, o tai, kas tam vandenyje atsispindėdavo. Žiūri žemyn, o matai savo atvaizdą, dangų, jame plaukiančius debesis. Lyg virš galvos čiaukštelės kregždžių žirklės, o atrodo, kad ir ten, giliai po žeme, jos taip pat skraido. Bet už vis labiausiai magėdavo įmesti į šulinį kokį nors mažą akmenėlį, žinoma, tik švarų, nes teršti šulinį buvo didelė nuodėmė. Paleidi akmenėlį ir skaičiuoji:
– Vienas, du, trys, keturi. Ir tada… tik pliumpt. Sujuda, suraibuliuoja požeminis dangus su visais debesimis, nuo to netikėtumo rentiniais rentiniais iki pat viršaus pakyla aidas, ir vėl ramu iki kito akmenėlio skrydžio į požemio karalystę.    

– Užteršite, visą šulinį teks išgerti, ką tada darysite? – gąsdindavo vyresnieji. Ir tikrai, nors šulinio niekas nerakino, jo paviršius visada būdavo ramus, skaidrus ir lygus lyg stiklas, tikras veidrodis. Ir tik pavasariais pražydusi šalimais auganti vyšnia, lyg juokdamasi iš švaruolio šulinio, jo veidrodinį paviršių bandydavo papuošti savo žiedais. Ir kur tik jų tada nebūdavo? Ant tako, ant dangčio ir, žinoma, pačiame šulinyje – lyg danguje žvaigždžių. Bet po dienos kitos balti vyšnių žiedlapiai kartu su vandeniu išsisemdavo ir, pažvelgęs žemyn, tarp nuskendusių baltų debesų vėl galėjai pamatyti savo veidą.

                                                               *  *  *

Gal sausa vasara pasitaikė, gal kokia ten požeminė upė pasisuko kitur ar vandens gysla, kaip seni žmonės sako, užako, tik sename šulinyje vandens ėmė rastis vis mažiau ir mažiau. Nuleidi kibirą, o jis, atsirėmęs į dugną, tik pasvyra, ir tada veltui keli į viršų – bus tuščias. O jeigu ką ir pasemi, tai jau ne tikro šulinio vandenį, o tarsi išbraidytos balos drumzles, nei sau, nei gyvuliui, tik žolei palieti. O ir ką čia bepriliesi? Viskas seniai išdžiūvo, perdžiūvo.

Per dienas ir naktis žiojėjo atviras šulinys, bet jame ir po gausesnio lietaus jau neplaukė debesys, nenardė kregždžių šešėliai, o ir aidas gerai šūktelėjus jei ir pakildavo kartais, buvo toks prikimęs, slogus. Niekam nesinorėjo su tokiu nukaršėliu kalbėtis. Kam bereikia išsekusio šulinio, jeigu jame neatsispindi žvaigždės, neskamba lašėdamas vanduo, o vaikai negirdi aido?

Ant dugno kėpsojo atitrūkęs senas kibiras, vėliau ėmė atsirado plytgalių, butelių duženos, kol kažkas iš namų atvežė ir supylė pusvežimį įvairiausių šiukšlių. Ir taip kasdien vis kas nors nereikalingo atsidurdavo šulinyje, kol vieną kartą, vengdamas kokios nors nelaimės, artimiausias kaimynas ryžosi seną šulinį visai užkasti. Nuėmęs viršutinį rentinį, čia pat vertė senų obelų kelmus, šakas, žemes ir visa kita, kas tuo metu po ranka nereikalingo pasitaikė. Jau rudenį senojo šulinio neliko, tik pavasarį pasmegusi žemė rodė jo buvusią vietą.

Vienas po kito bėgo metai. Tik senesnieji žmonės žinojo, jog ir čia kadaise buvo gyventa. Išvalytoje ir išlygintoje sodybvietėje vešėjo sukultūrinta pieva. Vienoje vietoje, pačiame pakraštyje, pavasariais pražysdavo pulkelis šalpusnių. Iškėlę geltonas galveles jie žvelgė į dangų, tik šaknys skverbėsi gilyn, tarsi liudydamos, jog kadaise čia būta gaivios versmės.