Šilelio pieva

Šilelio pieva – smilgų jūra, vėdrynų auksiniai krantai.
Gal brendi, gal skęsti – jau ir pats nežinai.
Prieš tave ne žolė, ne balti ar rausvi dobilai –
Plaukia ryto rūke ramunėlių baltieji kerai.

Siūruoja berželis tarp žvakių žydrų lubinų.
Neliūdėk, svyruonėli, parymoti ir aš ateinu.
Juk matai – pasiklydau, sustojęs gėriuosi, mąstau,
Ar pievos mėlynėj, ar kur žvaigždės gyvena – gražiau?

Kur kitur besurasti daugiau man žiedų?
Prie erškėtrožių krūmo noris šaukti Degu!
Tyli pakerėtas. Gal iš jo gilumos
Tau Aukščiausias žodžius paslapties pakartos?..

Prie pušų prisiglaudę žemuogėlių takeliai balti,
Žolynėliai rasoti plieno dalgio lig šiol neliesti.
Kol papartis nakčia paslaptinga galia nenušvis,
Čia žolė lyg gėlė žiedu žvelgs kiekvienam į akis.

Vasarėlė prabėgs, su pelynų kvapu atskubės lapkritys,
Beržas vienas linguos, lubinai sėkleles išbarstys.
Tik pirmoji šalna, jos sesulė šarma prisės savo gėlių –
Deimantėliais pažirs ant žolyno stiebelių trapių.


2009-06-10
skroblas