kaltas stringa į laiką beribį atoslūgis kopiančiam kalnu
inde nėra vyno tuščias molis nedžiugina sielos
ir smuikas tik medžio gabalas peilio išskobtas bešvilpaujant
sminga į smegenų rieves melodija dyglius į stygas išmainiusi
vienas kito šešėlyje maudosi veidrodis liūdesį džiaugsmą dalindamas
tai jei džiaugsmas stipresnis
kodėl kūnas lovoje sugulovu tampa nevilčiai
taip stipriai priglunda prie liūdesio atvaizdas
stalas šypsosi žvelgdamas į būstą kūne saujoj padidintas mažėja iškeliaujant
tik mirgančios arkos šypsosi ir kviečiant susisuka mintys geležiniam tinkle abejonių
gaudo gaudo nutekantį vandenį į pėdą nuklydusio ieško šventojo kalno juokui nepažindamas
be kailio miega ant medinių ir akmeninių daiktų botagu gano savo kūną į šnabždesių puotą
ir negaišta su vakarykščia diena atiduodamas sielą bet mintis po pažastim laiko
strėlėmis strėlėmis į šulinį pilną vandens ištroškę kitoje eilėje semia lobį skrynioje Sandoros
tylintį medį augina įkvėpimu ten sveriančiai viską žinantis Buda grasina ateisiančiam
ir į eilę rikiuoja pavargusius rankom kur akys į debesį
ten