Skiriu dukrai Gintarei.
Visa, kas gražiausia mano sode, norėčiau atiduoti tau, mano dukra.

Kai po šalto kovo pagaliau atėjo tikras pavasaris ir šoktelėjusi saulė pažėrė ilgai lauktą šilumą, pamiškės sode pirmasis savo žiedus išskleidė forzitijos krūmas. Tūkstančiai mažų žiedų suposi lengvame vėjo dvelksme, o jų varvančio medaus geltonis pro pilkas obelų šakas ryškiai matėsi net iš kitos sodo pusės. Be žiedų, net be gležnų lapų buvo ir kiti medžiai. Ne daugiau už sprindį suspėjo pakilti tulpių ir puošeivų narcizų laiškai. Tik rododendrų krūmai, atrodė, tuoj tuoj atvers subrinkusius pumpurus, iš kurių jau ir dabar regėjosi, kas ir kokia spalva ruošiasi pražysti.
– Neilgai ta forzitija viena puikuosis. Mano žiedai tikro aukso spalvos, juos pamatę, niekas daugiau neaikčios dėl tos išpuikėlės, – tarė pirmasis rododendras.
– Neaikčios ir dėl tavęs, – atitarė antrasis krūmas. – Pamanyk, tai bent spalva – geltona. Tuoj čia kiaulpienės taip sugeltonuos, kad nuo to geltonumo visiems bloga bus. Jei kas ir vertas dėmesio, tai tik aš, tik mano purpuriniai žiedai. Ne žydėti, o degti reikia, ugnimi degti reikia, – nerimo plačiai į šonus rausvus pumpurus pabėręs antrasis rododendras.
– Tik žiūrėk, kad iš tikrųjų prieš laiką nesudegtum. Ar ne kurmis po tavo šaknimis ruošiasi pasirausti? Nudžiūsi, galėsi tada rausti ir raitytis laužavietėje, – kirtosi pirmasis.
– Žiūrėk, tik pats nenudžiūk iš pavydo, – vėl atrėžė raudonpumpuris.
Gal pabodo abiem krūmams ginčytis, gal abu kurmio išsigando. Sako, aklas jis, bene atskirs, kuris čia iš tiesų kilmingas, raudonas, o kuris geltonblauzdis. Tad kurį laiką sode vyravo tyla.
Ar savo mintyse, ar pavasarinėse svajonėse šalia rododendrų suposi gražiai pražiemojusi rožė. Iš po storo durpių sluoksnio iškėlusi liauną, bet sveikai žalią stiebą, saulėkaitoje šildė rausvus pumpurus, kurie po kelių dienų tuoj tuoj turėtų sprogti, praskleisti gležnus lapelius ir pačia sodriausia spalva sužaliuoti. O tada... O tada dar paaugs, sustiprės ir įvyks tikrasis stebuklas. Tik ji, tik ji viena sugeba sukrauti ir praskleisti tikrą žiedą, degantį ir kvepiantį, kurio niekas ir niekada negali nepastebėti. Svajojo rožė ir tylėjo, nes žinojo, kad tokių svajonių nėra ko mėtyti vėjyje. Ne vėjui jos žiedas bus, ne vėjui.

Diena keitė dieną, o su jomis keitėsi ir sodas. Seniai su vėju nulėkė forzitijos geltonis, besiginčydami nužydėjo ir rododendrai, viena po kitos vis aukščiau, vis kitokių spalvų žiedus kėlė tulpės. Ir tamsiausioje naktyje iš salstelėjusio kvapo galėjai jausti, kokioje sodo kertelėje užmigo puošeivos narcizai. Viskas, visa gražiausia, kas tik galėjo būti sukurta gamtos ir žmogaus, pašaukti pavasarinės saulės kilo, stiebėsi ir žydėjo.

Prie paties tako ne vieną pavasarį kartu sutiko baltažiedis jazminas ir stambiažiedė raudonoji alyva. Taip ir šį kartą abu kartu prabudo, kartu lapus išskleidė ir savus žiedus sukrovė. Kai vieną rytą liaunos jazmino šakos net palinko nuo akinančio baltumo, ne tik akims tapo šviesiau, bet kažkoks jaudulys pasklido po visą sodą. Visur tvyrojo jų svaiginantis kvapas, be kurio ir pavasaris būtų ne pavasaris.
– Žinai, šalia tavęs net man augti nejauku, ir kodėl tu taip kvepi, dar galvą pradės skaudėti, – ar pavydėdama, ar iš tiesų bijodama susirgti prakalbo alyva.
– Nežinau, kas man šį kartą atsitiko, bet jaučiu, kad vis sunkiau augti vienam. Taip norisi tavo šakas pasiekti, raudonąsias garbanas glostyti, jos tokios gražios, – tyliai šnabždėjo jazminas. – Imk visus mano žiedlapius. Imk, visus juos tau vienai atiduodu.
- Ir kam man jų reikia, nebent juodai žemei uždengti, labai jau ji netinka prie dabartinio mano puošnaus rūbo, – dar labiau papūtusi ir taip apsunkusius žiedus aikštijosi alyva. – Bet per daug nesiartink ir nebandyk manęs užgožti, aš mėgstu erdvę ir daug saulės.

Jazmino žiedų kvapas pasiekė ir rožę. Ir jai kažkas neįprasto rodėsi šį pavasarį. Lyg ir kitaip šį kartą švietė saulė, ir vėjas kitaip dvelkė. Lyg nepažintos tolumos lyg naujas jausmas virpėjo kiekviename jos lapelyje.
– Štai kam žiedą atversiu, kam savo žydėjimą skirsiu. Ir kam jam ta išpuikėlė alyva? Jei prie manęs nors minutei, nors trumpai sekundei priglustų, jei prisiglaustų, nė vienas mano spyglys jo širdies neužgautų, – be balso, tik mintimis apsisprendė rožė. Ir iš karto jai tapo lengviau, net saldžiai malonu įsivaizdavus, kokią staigmeną po dienos kitos ji atskleis savo svajonių draugui jazminui. – Jis negalės nepastebėti mano žiedo, negalės, – jau net nepykdama ant pasipūtusios alyvos, džiaugėsi ir kėlė į saulę stebuklingąjį pumpurą rožė.

Kaip visada, taip ir šį kartą ramus sodo žydėjimas tęsėsi labai trumpai. Po dienos kitos obelų viršūnes sujudino daug žvarbesnis vėjas, o dangų ir šiltą saulę uždengė sunkūs, pilni šalto lietaus ar ko dar blogesnio juodi, grėsmingi debesys. Antrasis vėjo gūsis buvo dar smarkesnis ir siekė net pažemę. Į visas puses blaškėsi jazmino šakos, baltų žiedlapių sniegas krito ne tik ant juodos žemės prie alyvos, bet skriejo per visą sodą, net iki rožės.  
– Štai, pagaliau ir tu pas mane atėjai, – ant plonų šakelių supdama nukritusius jazmino žiedlapius, džiaugėsi rožė.

Smarkų vėją pakeitė tikra audra, o iš dangaus į žemę ėmė kristi ne gaivus lietus, bet aštrūs ir šalti ledo gabalėliai. Pavasarinį sodą užgriuvo galvažudė kruša. Lyg ir neilgai ji truko, sūkuriuojančius vėjo šuorus bandė stabdyti už tvoros augančios eglės, botagais plakėsi ievų šakos, o žemę padengusį žiedlapių baltumą pakeitė su purvais susimaišiusio ledo gurvuolėliai. Tiesa, jie greitai tirpo, tad ant takų, šalto vandens klanuose skendo nukirsti gležni lapai, kai kurie net su šakomis. Suplūkta pavasarinė žolė ilgai neatsitiesė nuo žemės.

Kai po kurio laiko alyva pakėlė piktos krušos apkapotas šakas ir pažvelgė į savo kaimyną jazminą, ją net juokas suėmė.
– Ė, tau nei vieno žiedlapio neliko, nespėjai pasenti, o jau visai nuplikai, – pasišaipė toji. Nieko neatsakė jazminas, tik tyliai pagalvojo:
– Ir kam aš savo žiedlapius po kojų žėriau šiaii tuščiai pašaipūnei?..
Tylėjo ir rožė. Tylėjo, o viduje verkė. Raudonasis žiedas, kuris buvo paskirtas jos mylimam jazminui ir tuoj tuoj turėjo prasiskleisti, audros nulaužtas mirko tarpuežėje. Kas mylės bežiedę rožę? Atrodo, jei būtų galėjusi, visus spyglius būtų susmeigusi tik į save.

Po pavasarinių audrų stojo šilta, bet kaip visada tokia trumpa vasara. Raudo, juodavo, geltonavo serbentai, noko vyšnios, avietės, nuo vaisių vis labiau linko obelų šakos. Kiekvienas nuo krušos išlikęs žiedas buvo užmegztas ir žadėjo gražų derlių.

Atsigavo ir rožė. Išleidusi dar vešlesnį ūglį, puošė jį žaliu aksomu ir jautė, kad viduje bręsta naujas stebuklas. Rudenį, gal net labai vėlyvą, ji vėl turės žiedą.
– O gal taip net geriau. Tada tik aš viena visame sode žydėsiu, ne taip, kaip pavasarį, kai kiekviena žolė, vijoklis ar krūmpalaikis žydi. Visi darganotą rudenį, kai jokių kitų žiedų neliks, gėrėsis tik manimi, mano raudonaisiais žiedais – saldus išdidumas tirpo rožės širdyje. – Jazminas, mielasis jazminas tikrai pastebės tikrąjį grožį ir pamils mane.

Diena po dienos į sodą vis labiau skverbėsi ruduo. Seniai buvo nuskintos visos uogos, surinkti obuoliai. Astilbių šluotelės, vėlyvosios astros, net ir tos suglaudė apvytusius žiedus. Raudo, geltonavo ir su vėju šėlo tik margaspalviai miško bei sodo lapai. Rudeninių paukščių džiaugsmui nepasiektos ir nenuskintos prie sodo namelio kraigo viršaus lingavo keletas užsilikusių vynuogių, o tolėliau – sunkios ir sultingos juodųjų šermukšnių kekės. Numetę lapus, palikę tik su naujomis, bet dar užmerktomis akelėmis, žiemos poilsiui ruošėsi gerokai per vasarą išstypęs jazminas ir plačiai išsikerojusi alyva. Tik viena rožė išdidžiai tebekėlė žalius lapus, o tvirto stiebo viršūnėje suposi net keli vėl prasiskleisti bandantys didžiuliai pumpurai, kol vieną dieną, pragiedrėjus dangui ir pro eglių viršūnę trumpai valandėlei švystelėjus saulei, jie prasiskleidė. Iki skausmo skaičiai raudoni ne žydėjo, bet degte degė ir niekaip sudegti negalėjo.

Atėjęs į sodą negalėjau atsidžiaugti rože, ta gamtos dovana, porilygstančia stebuklui. Jos vienos užteko, kad galėtum pajausti pasaulio grožį, gyvenimo džiaugsmą ir kažkokią gilią prasmę, kurią ne iš karto suvokiau. Eidamas namo jau ruošiausi paimti sodo žirkles ir paskutinį tų metų žiedą neštis į namus. Gal pamerktas kambaryje dar būtų žydėjęs ir džiuginęs visus. Kam, jeigu ne man jis turėtų priklausyti?
– O gal ne man? – toptelėjo mintis. – Kodėl turiu jį skinti, jei be jo sodas liks tuščias ir liūdnas, jei nieko neliks, kas vėl čia šauktų, lauktų, kas verstų dar ir dar pabūti tarp medžių, žemėje užmigusių gėlių, kas sakytų: „Jei viena pražydo, pražys ir kitos, tik reikia palaukti, kantriai laukti“.

Vėlai vakare, gal jau net naktį, išėjau į balkoną. Lauke šalo. Mėnulio pilnatyje balo žemė.
– Kaip ten mano rožė, ar atlaikys tokią stiprią šalną? Ten, pamiškėje, kur prie senų eglių tamsaus silueto glaudėsi sodas, norėjau išgirsti nors kokį garsą. Bet buvo tylu, danguje mirksėjo žvaigždės, o visa nakties esybė pranašavo artėjančią ilgą ir šaltą žiemą.
– Alyva, a alyva,  ar tu nieko nejauti? Ir kas taip galėtų kvepėti, gal jau pavasaris? – pabudęs iš nakties miego paklausė jazminas.
– Ką tu, koks čia pavasaris, dar visa žiema prieš nosį, miegok, – sulingavo alyvos šakos.
– Tai aš, tai tau per visą vasarą širdyje nešioti ir tik šiandien prasiskleidę, patys gražiausi, patys puošniausi mano žiedai sušaldami kvepia! – bandė šaukti rožė. Tik jos balso niekas neišgirdo, nes dar vidudienyje buvę švelnūs žiedlapiai, palytėti užslinkusio šalčio, sustingo ir tapo nebylūs lyg vaškiniai.
– Kodėl, kodėl taip sunku mylėti? Jei nušals žiedai, tegul ir mano širdis sušąla. Kam bežydėti, kam žiedus krauti, jeigu jie tik šaltai rudens nakčiai ir užklydusiam šiaurės vėjui reikalingi? – grimzdama į žiemos miegą, liūdnai mąstė vėlyvoji rožė.