kažkur ant debesies
krentantys lašai
nudažo mano meilę mėlynai

saulės spinduliuose
ji pavirsta žalia
bet širdy ji vis dar mėlyna

nukritusiais lašais ant pušies
ji dreba kaip numesta nakties
į gilų vandenyną be praeities

mažom bangom
išmetama į krantą
ji ieško širdžiai mielo kampo

neradusi nieko
kas ją paimtų
ji grįžta į vandens bangomis
plaunamą vandenyno krantą

iš ten į glėbį nakties
ji numeta ją ir vėl
ant pušies

iš pušies su saulės spinduliais
mėlynais lietaus lašais
ant debesies

ir taip neradusi širdies
ji tyliai klausosi nakties
vienam laše iš praeities
ji mato mylimo gelmes širdies