Lietus išsilijo, perkūnija balsą prarado.
Vaivos juostą dangus suvyniojo.
Juokiasi vasaros dienos,
Moja baltom ramunėlių galvom.
Kielė vasarą neša po savo sparnu.
Prabėgusios dienos iš naujo keliauja.
Parugėm šnarančios varpos grūdų,
Dar nežydi vosilkos ir raudonos aguonos.

Vėjo gūsiuose vasara – rudenį šventė.
Rieda stiklu lietaus ašara.
Tylus židinio malkų traškėjimas,
O už lango – lietus.
Pasiklydęs stūgauja vėjas,
Židinio liepsnos žaidžia šešėliais.
Nežinau, ar ruduo, ar vasara verkia.
Tik už lango moja jazminas žiedais.
Širdį glosto eilės Svyruoklės
Su vosilkos melsva akimi.
Eilėse surenku mėlį ir baltą jazminą.
Skruostu ašara rieda tyli.
Ech, tu, vasara, tarp žodžių, eilių
Su vienatve ir balta lelija.

Spindulys ašarą šluostė.
Pakvipo jazminais.
Pasveikino sodo varnėnai.
Basakojė vasara paliko brydę
Pievoj rasotoj.
Semiu vasaros šviesą,
Akimis sugeriu mėlį dangaus.
Tarp eilučių vasara puotą iškėlė.
Dėkoju, Svyruokle,
Siunčiu vasaros šypsnį
Visiems.