Mes geriam saldytą kmynų arbatą.
Medus mintyse, širdyje ir ant lūpų.
Prie upės ramiam vandeny gęsta lubino žvakės.
Ištirpsta jų mėly mintys kasdienės, įkyrios ir niūrios.
Ant mano suknelės pražysta iš lauko pabėgę aguonos.
Linguoja ir žiedlapius taško su vėju laimingos, nors laikinos.
Žiogai išskripkuoja lėtai tirštą žemuogių kvapą,
Kol vakaras plukdo rugiuos trapias rūko valtis.
Šiandieną laimingi. Mums nieko nereikia.
Širdy su kaupu. Tuščia saujose.
Po tavo delnų šiltu stogu jau auga namai mano sielai.
Banguojantis, žydintis, lengvas mūsų pasaulis.