Griaustinis išbildėjo nejaukia kryptimi,
Kur miršta žemyn pravėsę lašai
Ir kyla atgimusios gėlės.
Lyg ne vasara būtų pakirdus
Ir visai ne ilgosioms dienoms
Gęsta vakaras be auksinio saulėlydžio.
Aušta naktis, leidžias dangus apsiblausęs.
Savižudis mėnuo seniai paskendo
Tuose debesyse, kur lietus
Su perkūno blykstėm derina savo
Aritmiškas liūties melodijas
Ir niekaip neranda klaidžiosios natos,
Garso lia, švelniai kybančio – pasislėpusio
Rūsio gale prie aprūkusio kamino.
Čia tamsa diriguoja – sutinka tave.
Byra tirpstančios juodosios natos. Naktis.
Griaustinis išbildėjo nejaukia kryptimi.