Prieš 101-erius metus gyveno Keiptauno miestelyje graži pora. Žmona buvo laikoma gražiausia miestelio dama, kuo vyras labai didžiavosi. Pats vyras turėjo nelegalų hobį – degtinės varymą. Jo degtinė pasižymėjo ypatingu skaidrumu ir unikaliu skoniu. Miestelėnai vis klausinedavo jo, kokia recepto paslaptis, bet vyrukas tik nusijuokdavo ir pasakydavo:
       − Klauskit žmonos.
       Tačiau žmona nieko nežinojo, kaip vyras daro tokia gerą degtinę, todėl klausimas likdavo neatsakytas. Miestelis buvo gana mažas, bet pasižymėjo dideliu girtuoklių skaičiumi. Porelė gyveno nuošaliau nuo miestelio, maždaug 2 km į vakarus, todėl kaimynų neturėjo. Jie gyveno ramiai, vaikų neturėjo, todėl triukšmas buvo nepažįstamas jų ausims. Beje, turėjo jie juodą katę. Prietarais netikėjo, todėl niekada nenuogąstaudavo, jei ji perlėkdavo per kelią.
       Tais metais į jų miestelį atsikraustė vienas vyrukas. Jis buvo linksmas, komunikabilus, žmonės jį mėgo, išskyrus tada, kai jis būdavo girtas. Yra trys girtuoklių tipai:
  
            1. Ramūs ir mažai kalbūs.
            2. Taikūs ir šnekūs, nors paprastai šneka mažai.
            3. Agresyvūs, linkę į prievartą.

        Vyrukas, pavadinkime jį Luku, priklausė 3 tipui. Ne viena ir ne dvi kėdės skriejo skersai baro, ne viena mašina buvo apdaužyta medžių šakomis, o geriausiu atveju – beisbolo lazda. Tačiau nors jis ir siautėdavo, niekada neliesdavo žmonių. Išskyrus tą dieną.
        Diena buvo eilinė. Vyras leido laiką savo „dirbtuvėse“, kur kvepėjo degtine, o žmona sodino ir laistė gėles sode. Jų hobiai skyrėsi kaip diena ir naktis, kaip ir jų charakteriai. Tai buvo visiškos priešingybės ir daugelis nemanė, kad iš jų išeis graži pora, bet išėjo.
        Tą dieną, kaip ir paprastai, į jų sodybą atvažiuodavo pažįstami iš miestelio nusipirkti degtinės, kuri čia kainavo kur kas mažiau nei kitur. Todėl poros gyvenimas sodyboje nebuvo toks vienišas. Retais atvejais pasitaikydavo, kad į jų sodybą atvažiuodavo gerokai įkaušę vyrukai (keista, kaip jų mašinos nepamylėdavo šalikelės medžio) ir linksmai šūkčiodami ir svirdinėdami ieškodavo kontaktų. Pora dėl to nepykdavo. Atvirkščiai, kalbėdavo su jais nuo kalbų apie orą iki politikos verpetų. Kai alkoholio mėgėjai išvažiuodavo, sodybą užplūsdavo tokia ramuma, kad pora atsisėsdavo savo verandoje ir klausydavos paukščių čiulbesio.
         Tą dieną, pradėjus temti, vyras turėjo išvažiuoti į miestelį, nes draugas kvietė į tikrą bernvakarį. Na, kaip atsisakysi tokio pasiūlymo paūžti. Žmona vakarais visada siuvinėdavo tą pačią vieną pagalvėlę. Ne todėl, kad nemokėjo siūti, bet todėl, kad tai darė neįtikėtinai smulkiai.
         Vyrui išvažiavus ji išėjo pasivaikščioti prie upelio, kuris šniokštė netoli jų sodybos. Vieną akimirką jai lyg ir pasigirdo mašinos variklio gausmas, bet  nusprendė, kad jai tikriausiai pasigirdo per upelio šniokštimą. Paėjėjusi ji atsisėdo ant kranto ir grožėjosi spindinčiais pursliukais. Staiga kažkas stipriai ją apkabino per pečius. Ji net žvygtelėjo ir smarkiai kruptelėjo, bet rankos vis dar  nepaleido jos. Alaus kvapas kaip stipriausi kvepalai lenkė jai nosį, netolygus šnopavimas pervėrė jos ausų bugnelius.
         − Kale, kur raktai nuo dirbtuvės? A?! – rėkė jai į ausį pažįstamas girtas balsas.
         Vyras visada kur nors išvažiuodamas užrakindavo savo dirbtuvę, o raktą pasiimdavo su savimi, dėl visą ko, kad atvažiavę sveteliai neišvogtų jos.
         − J-j-jie pas m-mano vyrą! Pa-palik mane ramybėj, pijoke! – iš išgąsčio  ji pradėjo mykčioti.
         − Nemeluok, kale, tu gi jo žmona! Turi turėt atsarginį!
         − Prisiekiu, neturiu!
         Bet, matyt, kad jam raktai buvo tik pretekstas prisikabinti prie jos. Jis jėga ją paguldė ant žemės ir visu savo svoriu užgulęs, bandė jai atsegti kelnes, bet ši, reflekso paveikta, spyrė jam į tarpkojį ir jis nuvirto ant žemės. Žmona pasitaikius gerai progai pradėjo begti link sunkvežimio, kuris stovėjo netoli sodybos. Kai ji buvo netoli jo, įvardytasis pijokas iš už nugaros prisivijęs, griuvo ant jos, o ši stipriai trenkė galvą į sunkvežimio išsikišusius priekinius žibintus ir neteko sąmonės. Paskutinį kartą gyvenime.
         Nusikaltėlis apsidairė ar to niekas nestebi, persimetė ją ant pečių ir nusinešė į namą. Visdar be sąmonės moterį paguldęs ant žemės, jis jai padarė tai, ko troško prie upelio. Jis buvo visiškai girtas, o galbūt ir protiškai nesveikas, bet to niekada nepateisins. Kai jam pradėjo temti akyse, užplūdęs keistas žiaurumo antplūdis privertė jį pagriebti peilį nuo stalo ir perpjauti jai gerklę. Jis norėjo, kad ji nekentėtų tolesnių jo veiksmų.
         Užpuolikas švelniai lietė jos skruostus, glostė plaukus, o kraujo bala po jos galva vis didėjo.
         − Tavo veidas tobulas... Aš noriu juo grožėtis amžinai!
         Tada jis lyg piestuku, aštriu peilio galu pradėjo brėžti ties plaukų linija iki ausų, tada ties vieta, kur žandikaulis baigiasi po ausimis, kol galiausiai pasiekė smakrą. Jis pradėjo atsargiai dirti dar šiltą moters odą nuo veido, bet, kai pusę buvo nudyręs pastebėjo, kad tobulumo veide nebėra, todėl paliko kūną ramybėje ir nuėjo į tualetą nusišlapinti. Keista, kaip jis galėjo būti toks šaltakraujis, bet jis buvo, ir tai puikiai matyti.
         Palikęs lavoną skęstantį trigubai didesnėje kraujo baloj, jis išėjo ir įlipo į savo mašiną. Vaikinas jau žinojo savo likimą. Paėmęs ginklą nuo sėdynės jis įsikišo jį į burną ir spustelėjo gaiduką. Jis nejautė nieko.
         Po kelių valandų grįžo vyras. Jam pasirodė keista, kai kieme išvydo Luko mašiną. Nuėjęs prie jos jis išvydo kraupų vaizdą, bet kraupumas dar laukė name. Jis bėgo į namą šaukdamas:
         − Sali, Lukas nusišovė!
         Kai išvydo TAI. Jausmai netilpo jame. Išplėstos akys lakstė nuo kraujo balos iki atsegtų kelnių, nuo pusiau raudonuojančio veido iki kraujuoto peilio šalia. Jis norėjo šaukti, rėkti, bet neturėjo amo. Jam sukilo šleikštulys, vemdamas išsipurvino savo batus, bet tai jau buvo nebesvarbu. Krito ant kelių ir sukniubęs pravirko be ašarų. Tai buvo rauda, galiausiai išspaudusi pirmas ašaras, kurios vis tekėjo ir tekėjo.

         Nuo tos kraupios dienos praėjo metai. Vyras 6 mėnesius praleido psichiatrinėj ligoninėj, nes neiškentęs to vaizdo jis pradėjo kvatotis iš bet ko, o jo paklaikusios akys bylojo baimę. Po 6 mėnesių jam pagerėjo tiek, kad galejo grįžti į miestelį. Į sodybą jis negrįžo, tai buvo neįmanoma. Bet savo dirbtuvėlę įsirengė pas savo gerą draugą.
         Tai buvo vienintelė vieta, kur jis nusiramindavo, kur pamiršdavo viską. Tai buvo vieta, kur lygiai po metų nuo tos dienos jį rado pasikorusį.