Visi takai gremais aptraukti pirmyn
atgal jau kelio jokio. Ir stovi
pievoj parimęs kaip rūpintojėlis –
po kojų plaukia olandiški kvapai,
užšalę kutena šnerves, pilnas pelenų.
Dairaisi išsišakojusių medžių rankų,
kurios išvilktų iš bujojančios gremų pievos,
bet jau plaktukai po kojom kaukši...
Jaučiu, kaip kojas suparalyžiuoja smingančios
vinys. Taip kryžiuoja mane riksmas,
vilnijantis tavo lūpomis, prašau nurimti
prarydamas jau šviesėjantį dangų.
Staiga užspringstu ir mirštu prikaltas
ant pušinio kryžiaus gremų pievoje.