Baro kampe mirguliuojantis televizorius rodė žinias. Tai buvo kraupiausias įvykis, neskaitant tų senesnių.
       − Šiandien, 21.25, netoli Buldamorių vieškelio, griovio baloje, rastas Ikio lavonas. Pirminiais duomenimis jis mirė nuo 5 durtinių žaizdų krūtinėje. Kūnas baloje, kaip nustatyta, buvo neilgai.
       − Cha-cha! – reportažą nutraukė vienas girtas vyrukas, geriantis viskį prie baro. – Pagaliau tas kalės vaikas pragare! Noriu sužinoti, kas jį nudūrė. Pastatysiu statulą miesto centre jo garbei!
       Baras pratrūko kvatotis.
       Taip, jie Ikio nemėgo. Tiesa, apie jį sklido kraupios istorijos.
       Buldamorių šeima gyveno šalia trumpiausio ir patogiausio kelio pasiekti miestelį. Buldamoriai buvo graži šeima. Tėvas dirbo staliumi, o žmona – barmene. Jie turėjo tik vieną vaiką. Šeima visada norėjo turėti daug vaikų, kad jie lankstytų kieme ir įneštų į jų gyvenimą daug džiaugsmo, tačiau Dievas mielajai žmonai pasiuntė nevaisingumo kančias. Pora nenuleido rankų, ir po 5-erius metus trūkusių pastangų, jų šeimą papildė berniukas, kurį pavadino Ikiu. Jie labai džiaugėsi nepaisydami to, kad vaikiukas gimė su vilko gomuriu ir kiškio lūpa. Tais laikais medicina dar nebuvo visagalė kaip ir dabar nėra, todėl nieko negalėjo padaryti. Ikis augo mylimas, tačiau vėlai pradėjo šnekėti. Gydytojams įdėjus dirbtinį gomurį, po kiek laiko jis sušuko:
       − Mema!
       Motinai tai, žinoma,  buvo gražiausias žodis pasaulyje, nors ir netobulas. Taip Ikis augo, stiprėjo, pradėjo eiti į Liuko mokyklą. Grįžęs namo jis dažnai verkdavo. Klasiokai tyčiodavosi iš jo truputi švepluojančios šnekos ir jo  kiškio lūpos.
       − Mama, - skųsdavosi jis – jie manęs nepažįsta ir net nenori pažinti!
       − Viskas bus gerai, vaike, - ramindavo ji. – tu turi mus.
       Tada pradėdavo dainuoti lopšinę, kurią dainuodavo visą laiką, kai tik norėdavo, kad vaikas nusiramintu. Tai veikė.

   Su balta nosyte,
   Pieno veideliu,
   Tu miegok, mažyti,
   Saldžiu miegeliu.
   Atskris laumės,
   Ant balto debesies,
   Tave saugot
   Nuo košmarų prisieks.

       Kai Ikis užaugo, tapo labai nervingu ir greitai susierzindavo. Draugai  vis dar neleisdavo vaikinui prie jų pritapti. Dažnai Buldamorių name dūždavo lėkštės, kai mama Ikį ramindavo:
       − Viskas bus gerai, Iki, tu turi mus.
       − O man neužtenka vien jūsų! Aš noriu turėti draugų! Nenoriu būti išsigimėlis...
       − Tu ne išsigimėlis, vaikeli, tiesiog truputi kitoks ir nevisi tokie tolerantiški, kad tai suprastų, bet man tu – gražiausias pasauly! Juk tu – mano vaikas.
       Tada Ikis susierzindavo, kad mama jo nesupranta ir sviesdavo į grindis lėkštę, kurią laikydavo vakarienės serviravimui. Tada jis nueidavo į savo kambarį, o jo vakarienė šaldavo nesuvalgyta ant stalo.
       Vieną lietingą dieną Ikis paprasčiausiai dingo. Tėvai kvietė policiją, bet ir ji buvo bejėgė surasti vaiką. Dienos bėgo, o tėvų tikėjimas, kad jų sūnus atsiras,vis silpo. Jis negrįžo. Tačiau tėvai jį pamatė keisčiausiomis aplinkybėmis.
       Vieną šalčiausių tų metų rudens vakarą prie Buldamorių vieškelio, ant seniai ten augančio medžio šakų, buvo rasti žiauriai sudarkyti Buldamorių kūnai. Galvos aplašėjusios kraujais gulėjo nusiritusios į griovį, po medžiu, o patys kūnai aprišti virve per liemenius lyg pakaruokliai kabojo virš jų kaip iš viduramžių filmo. Abiejų žmonių visi pirštai buvo sulaužyti, o nykščiai nupjauti visai. Tiek koju, tiek rankų. Kūnai buvo nuogi. Tėvas kabėjo pirmiau žmonos. Ant jo krūtinės stambiais peilio įrėžimais buvo išraižyta raidė I, o ant žmonos – K. Tai buvo kraupiausias įvykis miestelio istorijoje. Ką reiškė tos keistos raidės ir kas padarė nusikaltimą, niekas nenustatė.
Buldamorių vieškelis tapo vangiai lankoma vieta. Nors tai buvo pats trumpiausias kelias į miestelį, žmonės mieliau rinkdavosi ilgesnįjį. Pati Buldamorių pora buvo palaidota mietelio kapinėse. Ikis taip ir nebuvo rastas, tad galiausiai policija jo byloje padėjo antspaudą MIRĘS.
       Tą rudenį daugiau jokių kraupių įvykių neįvyko. Policija, matyt, džiaugėsi, kad mažiau darbo. Tokie jie ten ir buvo profesionalai.
       Bet atėjo žiema. Dingo vienas mokinys iš Liuko mokyklos. Tai atsitiko taip netikėtai. Po pamokų jis turėjo grįžti namo, bet negrįžo. Motina paskambino policijai, ir ši pradėjo paieškas po visą miestelį. Apieškojus miestelį, jokių vaiko pėdsakų nebuvo rasta. Liko vienintelė vieta, kurios vengė kiekvienas miestelėnas – Buldamorių vieškelis.
       Policininkų būrys pasileido Buldamorių sodybos link ir priėję patį vieškelį nustėro. Būtent toj pačioj vietoj, kur buvo rasti poros lavonai, buvo ir vaikinas. Deja, negyvas. Jis buvo pasodintas ant žemės ir susilenkęs lyg per jogos pratimą. Rankos buvo ištemtos prie kojų, o ant nugaros uždėtas didžiulis akmuo, kuris taip suspaudė vargšą vaikiną, kad jo pilvo preso raumenys neatlaikę trūko, o stuburas perlūžo pusiau. Žudikas lyg to dar būtų maža, išdūrė aukai akis, o šakas paliko styroti akiduobėse. Vaikino lūpos buvo įpjautos panosėje, o du priekiniai dantys viršuje ištraukti.
Policininkai nuėmė ta sunkų akmenį nuo aukos, ir ją paguldė ant nugaros. Kūnas taip pat buvo nuogas, o ant krūtinės riebiais rėžiais užrašyta raidė I.
       − IKI! - sušuko policininkas tiręs pirmąją nužudimo bylą. – Tai negali būti atsisveikinimas! Visus tuos žmones nužudė Ikis! Tai reiškia, kad jam norint užbaigti savo vardo seriją reikia dar vienos aukos. Kas ji galėtų būti?
       Niekas nežinojo. Miestelyje visi pradėjo rakinti langus ir duris, nevaikščioti sutemus. O ir Ikis nustojo siautėti, aprimo. Policija ieškojo jo visur: miškuose, apleistose sodybose, bet jo nerado.


       Į barą, kuriame mirguliavo tas televizorius, įsiveržė jauna mokytoja. Jos drabužiai buvo apdriskę ir kraujuoti. Tas vyrukas, kuris prie baro gėrė viskį puolė jos gaudyti, kai ji apalpusi pradėjo kristi ant grindų.
       Po valandos ji atgavo sąmonę. Visi jau ir taip žinojo, kad tai – paskutinioji Ikio auka, kuri, deja, jį patį nuvarė į kapus. Mergina buvo išbalusi, todėl barmenas davė jai atsigerti degtinės. Veido spalva iškart parausvėjo. Mergina papasakojo, tiesa, nuo verkimo ir susijaudinimo labai trukčiojančiu balsu, kas tą vakarą atsitiko:
       − Aš ėjau namo iš mokyklos. Turėjau ištaisyti daug kontrolinių darbų, kurių nenorėjau neštis namo, nes smarkiai lijo. Kai ėjau automobilio link, išgirdau tyliai ištartą savo var-dą... – ji sukukčiojo. – „Mege, atsisuk, kiškis turi tau dovaną“. Aš labai išsigandau. Jau žinojau, kas manęs laukia. Pradėjau bėgti link automobilio, bet jis buvo greitesnis ir sučiupęs man-e iš už nugaros, užspaudė savo ranka ma-n burną, kad nerėkčiau.
       Ji nutilo. Megei reikėjo susitvardyti, kad galėtų papasakoti, kas buvo vėliau. Nei vienas jos neskubino. Miestelėnai suprato, kad ji neseniai žvelgė mirčiai į nasrus.
       − Jis sušvirkštė man kažkokio narkotiko, kuris mane apsvaigino, bet neilgam. Napamenu, kaip atsidūriau Buldamorių vieškelyje. Bet supratau, kokia ten vieta iš apleistoj jų sodyboj šviečiančios šviesos.
       Buvau paguldyta ant žemės. Ik-is, - jai buvo sunku ištarti tą vardą. – nesibaimino, kad galiu pabėgti, nes narkotikai vis dar veikė, tačiau jis nenumatė to, kad skirtingus žmonės jie veikia skirtingai. Jis blizgino savo peilį, nors lietus lašėjo jo ilgais plaukais ir permirkusiais drabužiais. Staiga jis atsisuko ir prabilo savo švepluojančiu balsu: „Prisimeni, kai vaikai iš manęs tyčiodavosi, o tu tik nusijuokdavai ir toliau leisdavai jiems mane įžeidinėti? Tu nedarei nieko, nors galėjai, juk tu vyresnė ir jie tavęs klauso. Aš tavęs nekenčiu, ir tu tuoj patirsi kančias, kurių nusipelnei!”
       Jis puolė mane, bet tada narkotikų poveikis buvo beveik dingęs, todėl nusiritau į šoną, kai jis norėjo ant manęs užgriūti. Jis parvirto, ir tai buvo puiki proga man jį pulti. Užguliau jo nugarą, bet jis sugebėjo atsiversti veidu į mane. Peilis drebėdamas jo rankoje artėjo manęs link, tačiau aš laiku pasitraukiau ir, kai jo ištiestos rankos trumpam atsipalaidavo, sugriebiau jį ir staigiu judesiu suvariau į pilvą. Jis vis dar kovojo. Atrodė, kad nejaučia skausmo, todėl susijaudinusi iš baimės suvariau dar kelis durius. Nepamenu, kiek, nes buvau per daug išsigandusi. Jis nusirito į balą netoliese. Ten jį ir palikau. Neatsisukdama bėgau miestelio link, kol atsiradau čia.
       Taip pasibaigė merginos istorija. Ikiui nepavyko užbaigti savo vardo serijos žudynių, bet už tai vieškelį praminė Buldamorių Ikio vieškeliu. Šis pavadinimas kiekvienam ir dabar primena tas kraupias scenas. Pasakojimai apie Ikį, skamba vaikų būreliuose prie laužų. Niekas jo nepamiršo. Juk Ikis ir norėjo, kad jį prisimintų.
       Jam tai pavyko.