(Nusivylusiems savimi ir visais)

Dainuokim šviesai, nors vakaras artėjančia tamsa grasintų,
Nors lietaus rykštės skaudžiai plaktų per pečius.
Dainuokim šviesai, dar ateinančiai, nepažintai,
Kuriai ne tik žmogus, bet ir paniurėlis dangus paklus.

Dainuokim šviesai, saulėtai, žvaigždėtai savo vilčiai,
Tikėjimui, kad viskas bus gerai ir bus tikrai gražu.
Atverkime vartus, laisvai alsuoti leiskim širdžiai
Ir žvelgt akim į tolumas pro kasdienybės miražus.

Nėra kuriam nebūtų lemta išgyventi skriaudą,
Pažinti skausmą, išdavystę, melą, pereiti išbandymų kelius.
Ir tironus istorija nušluoja, užmarštimi nubaudžia,
O tiesai, gėriui, darbui skiria atmintį, puošniausius vainikus.

Nešlovinkim mirties, nakties ir vienumos, - nereikia.
Iškęskim ilgesį lyg meilę atvira širdim.
Gyvenimas – brangiausia dovana, tiktai praeina greitai,
Netrypkim jos, o rankomis pakelkime aukštyn.

Dainuokim šviesai kaip pavasaris mums vėju uždainuoja,
Kai skina žiedlapius, nubarsto rytmečio takus.
Dainuokim šviesai, girdi, gegutės tau metus į ateitį skaičiuoja –
Laimingus, žydinčius ir patikėk , kaip niekad, nuostabius.


2009-06-07