iš nesusapnuoto sapno kūno
negimusių vaikų kapinių
nežinau ar tokie stebuklai būna
šviesos ir tamsos slėpinių

ach tiesa dar buvo žodžiai
išlaukti išsvajoti išgirsti
visa esatimi vienatvės sopulingoj maldoje
įkritę į atminties karščiuojančią ryklę

žodžiai išsaugantys atmintį
sklidini kvapų spalvų lytintys
tirpdantys atveriantys ugnį
slaptingąją galią formos kalėjime

prasiveržusi pirštų galiukais ilgam laukime
kitaip juk nelytima delnu glostoma
jau pažintą pavergtą užkariautą paviršių
o čia lyg nuodas saldus dilgėlė gildanti
pragaro palaimingosios ugnys
balto angelo sparno plazdėjimas
                
o tai buvo paviršiaus ir pirštų malda
nes tikėjau tikrai ir man buvo tiesa
nors buvo tik jūros glotnus akmenėlis
įkaitęs nuo saulės ant peršiančio krante smėlio

aš ne žodžiais žaidžiu žaidžiu savimi
nes jie buvo tikri išsaugantys atmintį
karščiuojantys žeidžiantys bet geidžiami
neištark palytėk tyla aš ištversiu

ko drovėjaus ką slėpiau giliai savyje
nuo tardančių kalančių smerkiančių žvilgsnių
pagaliau save išgirdau supratau juk tai
vienintelis savęs atpažinimo ženklas

o žodžiai tarsi pavasario snieglaša
sureikšminto garso žaismė pakylėta į prasmę
beprasmybėj būties sutelkta į susitarimų galią
įbrėžia ribas ir aitrina liūdną ilgesio gėlę