Priartėju prie degančių saulėj alyvų,
Prie baltų pirmutinių žiedų obelų,
Juk fontanuose jų pasiklysta kas gyvas. –
Aš geriu jų kvapus ir jaučiu – gyvenu.

Man nebūtų gal gaila pavasario meto,
Kažkada jis žadėjo, jog amžinas bus...
O paskui, o paskui, kad suklydo suprato. –
Žiedus purtė lyg sniegą ir klojo takus.

Priartėju prie žėrinčio skliauto žvaigždėto.
Vadinu jas vardais ir sušildau delnuos,
O rugpjūčio dangus greit žemyn jas išmėto. –                
Skęsta žemė rūke ir pilkuos pelenuos.

Man nebūtų gal gaila to vasaros meto,
Jei po žvaigždę į delną nuleistų dangus.
Šilumos į krūtinę, kurią mes praradom,
Juk užtektų lyg duonos per kiaurus metus.

Priartėju prie virpančio lapo iš lėto
Ir mielus, ir švelnius žodelius kūrenu.
Pasipūtėlis vėjas rieškučiose vėto
Paskutinius pasvirusio gluosnio lapus.

Man nebūtų gal gaila to rudenio meto,
Jeigu paukščiai paliktų giesmes ant šakų.
Tik nutoltų, nutoltų iš Grįžulo Ratų
Visos žvaigždės ištįsusiu Paukščių Taku.

Tik žiema, tik žiema su mumis pasilieka. –
Baltaveidėj pusny tiek žiedų, tiek žiedų!
Juk nelieka širdy šalto ledo ir sniego,
Kai žinau, kad pavasario lauksim kartu.