Kas kartą aš sau užduodu klausimą, kodėl taip turėjo atsitikti?
Ir niekaip nerandu atsakymo... o gal tiesiog negaliu suprasti?
Gal aš buvau per daug griežta mūsų meilei?
Bet gal tiesiog bijojau, jog galiu tave prarasti...

Taip, bijojau. Labai bijojau tavęs netekti.
Bet... netekau. Ir kodėl?
Na kodėl taip turėjai pasielgt?
Kaip įmanoma meluoti meilei???
Ir manipuliuoti žmogaus jausmais?..

O aš tavimi tikėjau. Palaikiau kaip galėdama, kai tau
Buvo sunku... bet tau to nereikėjo.
O man reikėjo... gal tau ir neįdomu, dabar ką aš jaučiu,
Bet nebūčiau savimi, jei tau to nepasakyčiau.
Žinau, kad tu į tai nusispjausi, bet aš ne.

Bet kodėl taip turėjo atsitikti?
Negi tau manęs nė kiek negaila?
Ar tu bent paklausei, kaip aš jaučiuosi?
Ne, neklausei...
O gal tiesiog tu mane jau pamiršai...
Gal likau tik mažas trupinėlis iš viso pasaulio.
Ta dalis, kurios tu nepastebi.

Žinau, kad vėl nerandu atsakymo...
Ir, tiesą sakant, pavargau jo ieškoti.
Žinau, kad dėl to esu aš kalta.
Kalčiausia...

Ir tau geriau mane ištrinti iš savęs visiškai.
Paspausti „delete“ ir išvalyti...
Nes aš noriu, kad tau būtų lengviau negu man...

Žinau, atrodo keistai, bet taip jau yra.
Ir turbūt aš taip ir neatrasiu atsakymo
Į klausimą, kuris mane kamuoja...
Kodėl taip atsitiko?