Lyg susitikom, sakai man: „Sveikas,
greitai bus šimtas, kai mačiau.“
Tai skuba lekia šelmis laikas,
O tu toks pat, kaip ir anksčiau.

Na netiesa, truputį klysta,
Nebus dar šimto, perpus mažiau.
Gerai nors tiek, kad atpažįsta,
Plaukų juk buvo daug daugiau.

– Kaip ten vaikai? Seniai užaugo?
Ar prie savęs vis dar turi?
– Kur tau vaikai! Ausis jau rauna
Žvitrūs anūkai keturi.  

Kalbėtum, klaustum, prisimintum
Senus kvailiojimus, juokus,
Takus, pavasariais pramintus
Vėlai sugrįžtant į namus.

Rankoj suvirpa taurė vyno,
Vos iki pusės išgerta.
Gal taip nebuvo, kas ten žino...
Mergaitė ta ar dar gyva?

Sustingusi tylos minutė.
Jauti, kaip į metus grimzti.
Taip gera dviese pasibūti –
Be žodžių viską supranti.

Vėliau politika, rinkimai,
Visus lyg vilną sutaršai:
– Matai, vaikėzai valdžią ima,
Todėl ir krizė, ir blogai.

Kažkur krūtinėje sudilgsi
(beldžia vaistai neišgerti).
Sakai, kad greitai pasiilgsi,
Bet atsisveikinti skubi.

Prabėgę dienos ir draugystė
Kartais nušvinta albume,
Į ją norėtųsi sugrįžti,
Tik draugo jau nebus šalia.


2009-06-05