Aš esu vakar diena su ištirpusių prisiminimų šviesa.
Manyje pasiliko išsisėjusio laiko smiltys,
Besiblaškančios žiedų pūgoje.
Vakar diena kelia puotą.
Aš lyg įsuktas ratas sukuosi.
Visa praėjo, nieko neliko.
Laikas makabriškai juokiasi:
– Gyvenimo šokyje šokam visi,
Skirtinga muzika ir šokio žingsnelis.

Danse Macabre – lygūs visi tarp lygiųjų.
Korta mesta – La mort.
Gal ne man, gal kitam.
Ach, kaip kvepia jazminai.
Kvieti sušokti paskutinį šokį naktų.
Dar palauk, paklausyk, kaip suokia trelę naktų
Lakštingala mano obels.
Sakai, pavargai laukti manęs?
Vienatvėje naktys paskendo?
Aš ateisiu, bet šiandien taip žydi jazminai,
Skleidžias gyvybė trapi.

Dar palauk, juk žemuogių skonio pajusti taip noriu.
Palauki, lelijos baltos nepražydo, o kvapas svaigus.
Pievoj rasotoj brydė mana.
Priskinsiu ramunių baltų.
Kvaitulingai juokiasi naktys.
– Visa laukia tavęs.
Pasitiksi, sakai,
Kai naktimis sodo obelys žais su vėju gaudynių,
Juoksis mėnulis ir žvaigždės juostą nuaus.
Matau tavo plaukus ir kaip žaidžia paskutinis saulės šypsnys.
Žiedlapių pūgos įsupo, apklojo.
Tu kvieti,
Aš ateisiu surinkus
Paskutinės vasaros šviesą.
Delnuose nešiu pūgą,
Akyse – ežero mėlį,
Lūpose – žemuogių skonį.
Lauk manęs,
O taip kvepia jazminai baltai.