Saulė dangumi ridinėjasi, apšviesdama debesų kamuoliukus. Dar oras stipriai neįkaitęs. Alyvų krūmuose lakštingala melodijas raito. Ne veltui ją devynbalse vadina. Ji, kaip geras kompozitorius, kuris kuria ir kuria.
   Nupjautoje pievelėje stripinėja strazdas. Iš paskos, net prigulusi bėgioja kielė. Renka ji kirminėlius, sėkleles, o kartais iš žemelės ir slieką išpeša. Tempia kaip virvelę, o paskui ilgai vargsta, kol sulesa. Nepasiduoda sliekelis, raitosi, kaip Gritutė, kai ragana norėjo pašauti į krosnį.
   Dienos ritmą išardo triukšmas berže. Gerai įsižiūrėjau ir supratau, kad arši kova vyksta varnėno inkile. Girdėjosi cypimas, švilpimas. Pro landą krito plunksnos ir įvairūs šapeliai. Inkilas buvo tarsi gyvas. Jau galvojau, kad neatlaikęs mūšio nukris.
   Kova rimsta. Pro inkilo landą tarsi mestas akmenukas iškrinta leisgyvis paukštelis. Jis nukrinta ant pievelės ir tyliai cypsi, suplaka sparneliais, bet nepakyla.
   Smalsumo vedamas einu prie beržo. Beržo paunksmėje randu žvirblį. Nepavyko jam kova su varnėnu. Varnėnas didesnis ir stipresnis. Be to, jis ir namų šeimininkas. Gina namučius, nes tuoj reikės antrą vadą perėti. Kita vertus, jam ir kova ne pirma. Anksti pavasarį būstą teko atkovoti iš margaplunksnio genio. O pernai į jo namelį kesinosi čiurlys.
    Nusižiūrėjo žvirblis namelį. Nukentėjo žvirblelis kovoje, bet ką padarysi. Pailsės, atsigaus ir nuskris ieškoti naujos vietelės lizdeliui. Svarbu, kad kaimynų katinai neatslampintų ir žvirblelio nesuėstų.