Rausvi šilkai pavėjy supas,
Simfonijos netyla virš galvų,
Žiedadulkės geltony sirpsta,
Naktis žiedais praslinko – neramu.

Mintyse griaudžia jūra paslaptinga,
Alsuojanti nežemiška šviesa.
Akis pramerkus ašaroju –
Aguonos plaukia laukuose.

Šimtai plevenančių sijonų
Vilioja bristi kuo giliau.
Kvapu apkvaitus abejoju:
– Ar kojos neš mane toliau?