Nesusipratimas

- Gal galėčiau šiandien pas tave į svečius ateiti? Pas mane namie didelis spaudimas... – paklausiau Ilzės per ilgąją pertrauką, kai sėdėjome lauke ant suoliuko.
Pūtė šiltas vėjelis, glamonėdamas žolę, medžius bei išėjusius pravėsinti galvas nuo mokslų mokinius.
- Šiandien?.. Ak, man labai gaila, bet negaliu. Aš jau susitarusi, eisiu iškylauti su Žiede, Gerda ir Marta...
Aš atsidusau ir įsistebeilijau į asfalto plytelę. Žiūrėjau į skruzdėlytę, einančią zigzagais lyg tai būtų svarbiausias dalykas mano gyvenime. Kai ji nulindo kažkur į plytelės tarpelį, atsiradusį galbūt nuo rūgščiųjų lietų ar dėl biologinio dūlėjimo (gal ne taip prastai aš tą sumautą geografiją moku?), pažvelgiau į Ilzę:
- Kaip ir pirmadienį, šeštadienį ir visą laiką! Visą visą visą... Kodėl negali skirti savo senai draugei nė trupučio laiko?
- Nepyk, bet jos įsižeis – mes šią išvyką suplanavome jau praeitą savaitę...
Ilzė turi daug draugių, tad nespėja visoms skirti pakankamai dėmesio. Būtų šaunu, kad surastume kompromisą ir ji mane pakviestų eiti kartu su savo draugėmis iškylauti. Bandžiau pasiųsti jai užuominą:
- Kaip nenoriu likti namie, mama mane gyvą suės...
- Nepyk, Saule, galbūt rytoj ateitumei pas mane? Ai ne... rytoj negaliu – man orkestro repeticija. Gal šeštadienį man pas tave užsukti? – paklausė Ilzė.
- Taip, tikriausiai, jei aš galėsiu. Dabar turiu eiti, užsinorėjau šokolado, – tariau.
Stengiausi atrodyti išdidžiai, bet greičiausiai atrodžiau tik apgailėtinai.
- Aš galiu tave palydėti! – ji lyg ir stengėsi atrodyti draugiška.
- Pabūk čia, juk lauke taip šilta! – sušukau gal per garsiai, nes panelės, besimėgaudamos pavasario saulute, sužiuro į mane.
Bet tyliau negalėjau, nes Ilzė būtų neišgirdusi. Ji manęs nesivijo, vis dar stoviniavo prie suolelio. Draugė dar sakė kažką panašaus į „Tai susitiksime pamokoje“. Netrukus išgirdau ją šnekučiuojantis su netikėtai prisistačiusia Gerda.

Per paskutinę pamoką – literatūrą – man kišenėje suvibravo telefonas. Na jau ne – šį kartą per pamoką būsiu rami ir neskaitysiu žinučių – nenoriu gauti nė vienos pastabos iš Lakauskienės lūpų. Tačiau kai telefonas be perstojo vibravo, mano koja, atrodė, nutirps nuo jo. Pasižiūrėjau, kas mano mobiliukui pasidarė. Pfe, ten skambino tik motina… Paspaudžiau raudono ragelio mygtuką. Bet kodėl aš taip padariau? Juk paprastai mama neskambina per pamokas. Tiesą sakant, tai pirmas kartas, kai ji tai daro. O jei šįkart tikrai kas nors atsitiko? Tėčiui, Pauliui, senelei, o gal net pačiai mamai… Sunku net apie tai pagalvoti. Nors nesinori pripažinti, bet aš juos myliu giliai širdyje. Nors ir labai giliai – giliausiame širdelės užkaboryje… Nee! Mamyte, aš nenoriu tavęs prarasti...
Mama toliau skambino man. Paprašiau mokytojos, kad galėčiau išeiti į koridorių pasikalbėti.
- Eik, tik prieš tai pasakau – jei sakysi, kad atsitiko kokia nelaimė, neišleisiu iš pamokos ir nepatikėsiu tavimi – rūsčiai bambatavo Lakauskienė.

Iš klasės išėjau susigraudinusi, bet stengiausi laikytis tvirtai. Kaip Haris Poteris, kovodamas su Mirties Valdovu, taip laikysiuosi aš, kovodama su žinia, kad kažkuris namiškių serga vėžiu. Atsiliepiau ir vienu įkvėpimu išrėkiau mamai į ragelį:
- Mam, aš nenoriu prarasti tavęs. Atsiprašau už tai, kaip šiandien su tavimi kalbėjau. Aš žinau, kad esu nepakenčiamiausia dukra pasaulyje, bet prašau atleidimo. Kartu mes įveiksime viską – visas ligas! Viską viską...
- Labai keista girdėti tave šitaip kalbant, bet priimu tavo atsiprašymą, nors ryte mane labai įžeidei... Nesuprantu, apie kokias ligas kalbi, gal vėliau papasakosi man, nes pokalbiai telefonu brangūs. Manau, kad tau reikia atnaujinti garderobą, be to su tais „kerziniais“ batais pavasarį per karšta, – tau reikia lengvų batelių. Po pamokų niekur neišbėk, palauk manęs prie mokyklos, važiuosime apsiprikti.
Grįžau į klasę susiraukusi. Motina net neliepė manęs atsiprašyti, o aš pati nusižeminau ir pasakiau tą neva stebuklingą žodį, kuris padaro tave menkesnį už kitus... tą kvailą žodį „Atsiprašau“...