Pažadink, mama, dar mane žemuogių pilnom rieškučiom,
Garsiom kalbom su močiute, pasakojimais iš dūšios.
Minėkit pavardes, vardus žmonių, kurių seniai jau nėra:
Stundžius, Šimkūnus ir Barkus – Daunorių krašto kavalierius.

O aš klausysiuos ir verksiu. Ir slėpsiu ašaras – juk vyras,
Ir įsivaizduosiu tuos namus, kur Jums kiekvienas kampas mielas.
Kur ant prišilusių skadų mažas kojytes greit sušildei,
O mama, dar Tave girdžiu – Močiutei perduok: aš Jus myliu.

Pried:   O Dieve, kur mani namai,
            Ar ten kur stūkso bokštai mūro,
            Ar ten, kur prie langų ilgai
            Dvi akys manęs grįžtant žiūri?

            O Dieve, kur nukeliavau,
            Ir ar suspėsiu jau sugrižti,
            Ar baltą staltiesę ištrauks
            Kas nors iš skrynios kaip vaikystėj?