Ach, klevai, sidabruoti klevai,
Ko gūdžia aimana pasitinkat?
Mes jauni basakojai dievai
Gėrėm sulą kalne užsimiršę.

Kas pakvies atsigerti sulos?
Taip jauni jūs kažkur išskubėjot.
Pasitikęs ties kalnu aplos
Atsibastęs nenuorama vėjas.

Nebegremšiu kamieno grubaus,
Su klevais aš vienatvę dalinsiu
Ir išrysiu skystimo aitraus
Kaip gėla, kaip tulžis, kaip pelynas.

Aš dienų slinktyje pavargau.
Ach, kaip gelia tyla dilgėlėta.
Gal jauniems išeit prasmingiau:
Bus kam prisimint ir ilgėtis.

Ach, nežeiskit daugiau, parklupau
Prie kamieno, šiurkštaus ir gruoblėto...
Nešildo skystimas, kaip sužvarbau,
Ir apsupo šešėliai iš lėto.

Naktėja. Išgilėja dangus.
Nuo upelės rūkai atsivilko.
Paskutinis toks gurkšnis sprangus,
Bet jis gomurio man jau netvilko.

Ach, klevai, sidabruoti klevai,
Kaip gėla man širdį sudilgėt:
Mes nebuvom basakojai dievai –
Mes trumpam į šią žemę užklydom...