Patrakęs vėjas laižo sienas,
Vitražais teka ašaros dangaus.
Maldoj nurausta mano veidas,
Paskęsta bokštai geliančioj krušoj.

Nulenkus galvą garbinu Aukščiausią –
Galybių Dievą danguje.
Vargonai griaudžia kaip pašėlę,
Sublyksi ašara senolės akyje.

Altoriais brenda mintys žilos,
Sustoja žvilgsnis ties taure.
Nurimsta šėlstantys liežuviai,
Ridenas saulė danguje.

Audros aky nurimęs veidas
Jau dažos stingstančiu mėliu.
Iš rankų krintantis rožančius
Ir kūną tempiasi kartu.

Senolės kūnas išvagotas glemba,
Tuoj šūksniai kaupiasi aplink,
Ir paskutinis sielos sakramentas
Įstringa aplinkinių atmintin.