Skaičius septyni – laimingas būrimas.
Obelys skęsta, maudosi, laukia.
Laikas kryžmai pina pynę naujai.
Siunčiu sekmadienio šventę naujai.
Pasveikinti būkite, mano varnėnai.
----------------------------------
Trūkinėjantis laikas primena skaudžiai.
Beldžiasi skausmas,
Oro gurkšnis dar vienas,
O taip dieviškai kvepia alyvom.
Kūno gėla ir svyrančios kekės.
Akyse tik tamsa, šalčio pirštai artyn.
Tu kvepi tuo kvapu, pažinau ir jutau,
Vėl šauki?
Dar palauk, aš įkvėpsiu giliai.
O taip žydi alyvos...

Akyse dar matau, melsvoje šoku šokį,
Ieškau laimės žieduos septynių,
Surandu tik penkis.
Man pakanka penkių kekėj tavoj.
Sukasi ugnys akių gelmėse,
Ledo pirštai ir tu čia, šalia.
Kvapas jau būto ir esamo.
Moji ranka, jaučiu, vis tiesi.
Palauk, na sustok, dar sekundę –
Aš įkvėpsiu giliai paskutinį kartą
Alyvų melsvų.

Tu sukiesi smagiai, ledo pirštai rankoj manoj.
Jaučiu kvapą mirties, tu tenai, o aš – čia.
Keistas užrašas – septyni.
Sienos tos pačios.
Aš buvau ir Tu, vis laike ir kartu.
Leisk dar įkvėpti giliai,
Juk jazminai balti laukia manęs.
Dar palauk,
Septyni, sako, laimė, o kam tik kančia.
Aš įkvėpsiu dar svaigių jazminų,
Susitiksim, kai sėklom burs obuoliai.
Dar palauk, neskubėk,
Dovanok tuos penkis
Kekėj alyvų melsvoj,
Tik penkis –
Tiek mažai ir tiek daug...