Išvalysiu namus. Kampuose jau susikaupė dulkių,
Anava palubėj suodini kabo voro tinklai.
Gal švari aplinka ir mintims leis tvarkingai sugulti,
Sieloj gal nesopės į šukes subyrėję jausmai.

Susirasiu veiklos, kad pateisinčiau savo buvimą,
Kai esu kaip skrynia, kurios lobį iškraustė kažkas.
Namuose aš viena. Rankos noriai jau šluotkotį ima
Ir sustingsta staiga. Vėjas lanksto už lango šakas.

Užmiršau, kur ėjau, ko aistringai lig tolei norėjau,
Nes šešėlių žaisme užsisupo skraiduolė mintis.
Juk aš laukiau tavęs, kad sugrįžtum pavasario vėju,
To meldžiau, kai verkiau ir budėjau per ilgas naktis.

Pro kraštus debesies saulės blyksnis dar kartą suspindo –
Iš Anapus ženklai tartum „Labas...“ ir tartum „Sudie...“
Ir akimirką šią tavo meilė atgyja galingai.
Eisiu šluostyt namų. Eisiu laukti ir kantriai budėt.