Išlijo lietūs man tave žydėjime.
Išdegino skaudus raudonis
Aguonų lauko mano kraują lig aistros.
Ir taip buvau apdovanota tobula vienatve...
Tuščiom širdim įstrigom nuotraukoje retro balzganoj,
Kai laikėm vienas kitą vakare už rankų miglai pienu išsiliejant,
Bijodami, kad kas užvers albumą, kuriam ir mūs vaidinamas kaip scenoj.
Ir niekas jau daugiau nepamatys tų šypsenų,
Prakvipusių pelynų kartėliu skalsiu per laiką net.
O juk turėjom vienas kitą mes tada visam pasauliui išragaut....
Užvers ir niekas nematys...
Kaip permirksta kiaurai suknelė mano tavo rankoms slystant
Ir kraštas jos raudonas danguje saulėlydžiu nusidriekia.
Kaip glamonėjamės mes tylūs po žiedus jau grąžinančiu kaštonu
It šlapios bitės paklydėlės  sparnais kai liečiasi nedrąsiai
Namų žvaigždėtam avily sugrįžę šilumai.
Dar tavo batuos žolėj menu,
Griežlė susuko lizdą iš atodūsių,
Kad pasislėpus iščiulbėt galėtų tobulą vienatvę būnant dviese...