Kartą buvo zuikutis ir kiškutis. Gal net jie buvo pusbroliai arba broliai (nesiimu spręsti), nes labai atrodė panašūs. Iš tikrųjų niekas nežinojo, ar jie giminės ar ne, ir jie patys to nežinojo, tad vis tik aš apsisprendžiau - tebūnie jie pusbroliai. O ką, negalima?

Taigi, vieną kartą jie netikėtai susitiko miške. Išsigando labai vienas kito iš pradžių - dėl to, kad apskritai labai jau baikštūs buvo, taip pat ir dėl to, kad nesitikėjo tokio panašumo žvėrelio sutikti, tad kartu ir nustebę labai buvo.
- Kas tu? - paklausė vienas, nustojęs drebėti.
- Aš Kiškis, o tu kas?
- Zuikis, - atsakė Zuikis.
- Ar mudu anksčiau nebuvom susitikę? Tu man kažkur matytas.
- Aha, aš irgi pirmiausia pagalvojau, kad tu man kažką primeni. A, dabar žinau, tu truputį į mane esi panašus. Tau taip neatrodo?
- Atrodo, net labai. Gal mes kokie giminės, jeigu jau  toks panašumas yra tarp mūsų?
- Tiksliai, gal mes broliai arba gal pusbroliai?
- Pusbroliai, teisybę sakai, negali gi tokie vienodi būti ne giminės.
- Tai apsikabinkim, brolau.
- Pasibučiuokim.
Pasibučiavo abu. Toliau kalba - tai ką veiksim?
- Klausyk, gal kartu gyvenkim, bus drąsiau ir nuo lapės dviese apsiginsim?
- Aš irgi apie tai pagalvojau, būtų šaunu.
- Valio! Gyvensim kaip broliai, viens kitam padėsim, viskuo dalinsimės.
- Aha, tarkim, kopūsto lapą kuris suras, tai turės kitą pasišaukti.
- Taip, arba morką, sakykim, rastų kuris, tai...
- Bet morką kaip pasidalinsi?
- Per pusę.
- O kurią pusę tu imsi?
- Aišku, viršutinę.
- Na, matai, o sakei po lygiai.
- Mh, - nustebęs kažkuris numykė.
- Juk viršutinė dalis tai bus didesnė, vadinasi neišeina po lygiai. Jeigu man atiduosi apatinę, smaigalį, tai argi čia bus po lygiai?
- Mh, - vėl numykė kažkuris.
- Taip visada būna – tik prisikviesk giminių, tai ateina, apėda, didžiausią kąsnį iš burnos ištraukia ir išeina, nei labas, nei sudie. Oi jau tie giminės, blogiau nei svetimi.
- Mh, - trečią kartą numykė kažkuris.
- Ko tu myki? Gal tu veršelis?
- Ne, man šovė mintis – perpjaukim morką išilgai per pusę, tada bus po lygiai.
- Čia tu tiesą sakai, tada būtų pagal teisybę.
- Tik va, kuom perpjauti neturim.
- Ką perpjauti?
- Morką.
- Kur tu ją  matai?
- Kai rasim, bet tada jau ne laikas bus ieškoti kuom ją perpjauti, reikia iš anksto pasiruošti.
- Žinai, žiūriu į tave ir dabar jau tikrai esu įsitikinęs, kad tu mano pusbrolis, arba gal net brolis – mąstai labai protingai, lyg mintis mano skaitytum.

Taip juos besikalbančius užmatė vilkas Pilkas. Aha, sako sau, zuikiai; stovi ir plepa kaip kokios bobos ir pavojaus jokio nejaučia, žąsinai. O aš kaip sykium alkanas, tris dienas paršelio burnoj neturėjau. Ką gi, matyt taip lemta man šiandien truputį užkąsti, neatsisakysiu, paskutinius žodžius vilkas jau garsiai ištarė.
Čia jį ir nugirdo lapė Snapė.
- Ką, - šūktelėjo, - tfu, kaip išgąsdinai, kad tu sudegtum. Ko neatsisakysi? Eini ir pats su savim kalbi, kaip koks begemotas. Tada jau geriau man paporink, ką sumąstei, patarsiu kaip geriau pasielgti.
- Ai, kad čia ne didelė bėda, pats susitvarkysiu.
- Susitvarkys jis, cha, nežinau lyg tavęs, vėl nesąmonių prikrėsi, aiškinkis man paskui miško taryboje, kodėl tavęs nesulaikiau. Klok greičiau koks reikalas, susitvarkys jis mat.
Išsigando vilkas, labai jau lapė aktyvistė buvo miške, geriau su ja nesipykti, o tai dar organizuos apkalbų kompaniją, įrodinėk paskui, kad nesi kupranugaris, o be to ir kiškiai du – pasidalins, ir parodė lapei letena į pilkšius: tai va, stovi anava du gražuoliukai ir čiulba vienas su kitu.
Kiškiai kaip tik tuo metu bučiavosi.
- Ale tu žiūrėk kokie pasileidę, a? - pasipiktino Snapė, - ir nuo kada pas mus miške toleruojamos mažumos? Fui, kaip šlykštu.
- Naikinti tokius gaidžius kaip musmires, - pritarė Pilkas.
- Bet tu, Pilke, neskubėk, čia reikia labai gudriai suveikti, nes gi jie labai greiti ir vikrūs tie zuikiai, taip paprastai jų nepaimsi.
- Ką tu sugalvojai?
- Tu eik už to kalno atsistok ir žiūrėk, kad tavęs nesimatytų, o aš tuos gaidžius tiesiai link tavęs užvysiu, o tada tu ir pasirodysi, jiems iš netikėtumo kojas pakirs ir jie bus mūsų.
- Bet kad tas kalnas toli, už kokio kilometro, - suabejojo vilkas.
- Na ir kas, - atšovė lapė, - labiau  nusikalę bus zuikeliai tokį kelią atmynę.
- O tu manęs neapgausi, Snape? - pasitikslino Pilkas.
- Eik tu šikt, kad tau uodega nulinktų, kaip tu gali taip apie draugus galvoti! - nejuokais supyko rudoji, o pati sau mintyse nusijuokė, tai gerai tave, asile, išdūriau, klampok dabar kilometrą, o aš per tą laiką abu kiškius sugriebsiu ir į olą pas vaikučius savo parsigabensiu.  

Tuo tarpu vėl grįžkim prie kiškių, ką gi jie ten veikia?
- Reikia peilį kur nors rasti, esu matęs, kaip grybautojai baravyką radę ir nupjovę prie žemės, peiliuką pasideda ant samanų ir montuoja tą gražuolį į krepšį tarp kitų grybų, bet ant viršaus, kad puikuotųsi kitiems grybautojams dėl pavydo, o peiliuką iš tos laimės ir pamiršta, - pasakojo kažkuris iš zuikių, neatskirsi kuris – labai panašūs.
- Aha, - atitaria kitas, - ir aš mačiau tokį vaizdelį, bet kur, neatsimenu.
- Labai paprasta, tiesiog reikia surasti, kur baravykai veisiasi, ten tų peiliukų bus kaip mėlynių.
- Eime ieškoti. Pala, o jeigu morkos mes nerasim, tai kam mums peiliukas, ką su juo veiksim?
- O jeigu rasim, bet peiliuko neturėsim, kas tada?
- Galvosūkis. Žinai, einam ir kažką vis tiek rasim.
- Taigi.

- Taigi, - tarė sakalas Makalas aukštai virš pušų sklęsdamas, - matau du pusgalvius kiškius, abiejų nenutversiu, bet vieną tai tikrai pačiupsiu. Tik kurį griebti, abu toki panašūs, kaip pusbroliai kad būtų? Galų gale, koks skirtumas, vienas liks mamytei paguodai. Ė, betgi gal ir apsiverks šiandien tėveliai, savo vaikelių abiejų netekę, nes lapė Snapė jų pusėn skuodžia. Reik skubėti, kad abiejų ta rudaakė nesučiuptų.
Ir kulka nėrė žemėn.

O vilkas... Betgi vilkus visose pasakose medžiotojai nušauna. Nenusižengsim šiai tradicijai ir mes.
Pušyje ant kalvos įsilipę į pušį sėdėjo du medžiokliai Anupras ir Bezubras. Jie laukė, kada pro šalį šernų kaimenė pralėks, nes pėdsakai rodė, kad šiuo keliu jie dažnai migruoja į vieną ir kitą pusę. O čia žiūri – gi vilkas zovada į kalną atplumpina, lyg bėgtų nuo ko nors arba ką nors vytųsi. Apžvelgė panoramą Anupras ir Bezubras, bet nieko daugiau be vilko nepamatė. O vilkas ant kalvos viršūnės ėmė ir sustojo tiesiai po pušimi, kurioje medžiotojai tupėjo, sustojo ir atsigręžė atgal, iš kur atbėgo, ir sunkiai lekuodamas išsitiesė ant žemės.
Medžiotojam nieko neliko, kaip tik gerai nusitaikius, paspausti savo šaudyklių gaidukus. Tą jie kartu ir padarė. Vilkas nuo šratų, kupron pasipylusių, pakilo nuo žemės, ore apsivertė ir negyvas vėl ant žemės parkrito, į dangų pilvą baltą atgręžęs.

O kiškiai, Zuikis ir Kiškis, tuo metu jau buvo sakalo Makalo ir lapės Snapės dailiai sumedžioti, nei morkos, anei peilio taip ir neradę.

Gal jie ir nebuvo pusbroliai?