Graži ir užsispyrusi (3)
Viena namie
Ryte galva plyšo. Mano mama nepatikli, tad būtų nepavykę simuliuoti ir taip neiti į mokyklą. Vakar prieš einant miegoti prarijau mažą gabalėlį pieštuko grafito. Jį užkandau saldumynais iš Pauliaus ir šaltais šokoladiniais ledais.
Gulėjau lovoje, o namiškiai lakstė pas mane vienas po kito kaip užsukti. Iš pradžių mažesnysis broliukas Paulius:
- Kaip tu drįsai suvalgyti visas mano saldumynų atsargas?! Kai grįšiu iš mokyklos, tave nudėsiu!
- Kvailiuk, matai, kad aš sergu. O ligoniams taikomos nuolaidos...- išsiviepiau jam nutaisydama miną „Gailėkitės manęs, aš neįgali“.
Tada mama:
- Turbūt tau pakilo temperatūra nuo saldumynų. Grįžus iš darbo radau tave miegančią prie televizoriaus, o aplink buvo išmėtyti saldainių popierėliai...
Galiausiai tėtis priminė, kad nepažįstamiems neatidaryčiau durų. Kai atėjusi motina liepė gulėti lovoje ir atnešė maistą į mano kambarį, pasakiau:
- Mama, tėti, aš jau esu didelė, tad nereikia man priminti dalykų, kuriuos aš žinau... Be to aš turiu tik truputį temperatūros ir nesiruošiu gulėti lovoje! Ir nevalgysiu šito kvailo maisto, kurį man atnešei!
- Tai, ką tu vadini trupučiu temperatūros yra 38 laipsniai!
Aš nusišoviau pirštu sau į smilkinį ir užsiklojau galvą užklotu. Taip lindėjau savoj slėptuvėje, kol visi neišvažiavo į darbus ir į mokyklą. Tada nuėjau į virtuvę. Paragavau to, gurgštelėjau ano, kol nusprendžiau pusryčiams išsivirti kiaušinį. Atmintis bylojo, kad kietam kiaušiniui išvirti reikia keturių minučių. Ji mane apgavo, nes kai lupau tą nenaudėlį, mano pirštas susmigo ligi pačio trynio. Vaizdas privertė sujudėti kažkokį gumulą man gerklėje, ir aš išmečiau kiaušinį į šiukšliadėžę. Su pižama nukulniavau į tėčio darbo kambarį. Atsisėdau į jo mėgstamą fotelį, pasisupau. Ant stalo gulėjo tabako cigaretės, ir aš užsirūkiau vieną. Jausmas nebuvo malonus. Pradėjau dusti nuo dūmų. Keista, juk kai tėtis rūko, atrodo, kad jam tai teikia malonumą...
Pažvelgus į veidrodį iš karto akį rėžia apgamas, visa kita lyg ir normalu. Gal tik nosis galėtų ne tokia riesta būti... Kartą mano gražuolė bendraklasė Laura pasako kitai (tos kitos vardas Beata) , kad ji graži. Tada Beata sako:
- Neaa, aš negražyy, tai tu gražy.
- Melagė... tu gražy, o aš negražy, ir tuom vyskas pasakyta! – rėkia Laura.
Man jos atrodo kvailos pamaivos. Abi žino, kad yra gražiausios panelės klasėje, bet užginčija viena kitą, kad tik ji dar kartą tai pakartotų. Laura ir Beata kalba pabrėžtinai netaisyklingai lyg tai atrodytų šaunu. Man tai atrodo kvaila. Gražiausias žmogus yra tas, kuris gražus savo siela ir savo darbais, o ne išvaizda. Nepaisant savo įsitikinimų pamėginau cigarete nusideginti apgamą. Tai buvo kvaila mintis. Kvaila kvaila kvaila... Vos akimirkai priliečiau įgimtą dėmę, išmečiau cigaretę. Tą pačią akimirką pašokau nuo kėdės ir suklykiau šaižiu mergaitišku balseliu. Pribėgus prie veidrodžio mačiau žmogystą susivėlusiais plaukais, o ant veido buvo jau nebe rusvas, o juodas apgamas!.. Kambarys smirdėjo rūkalais. Nusprendžiau eiti nusimaudyti (Galbūt tas juodulys nusiplaus?..) . Bet pamačiau, kad kilimas smilksta nuo cigaretės... Verčiau būčiau ėjus į tą kvailą mokyklą. Kilime buvo nors ir nedidelė skylutė, bet krito į akis.
Po poros valandų aš jau buvau išvėdinusi kambarius, išvalius kilimą ir išsimaudžiusi. Apsvaigusi nuo grafito ir tabako snūduriavau rankoje laikydama knygą „Saulėtekis“ , su kuria ir užmigau. Besapnuodama sumurmėjau : „Verčiau būčiau ėjusi į tą kvailą...“ .