Lyg jauna mergaitė
Vieniša vienužė.
Nėr kur bepareiti
Iš audrų liepužei.

Nėr kam pasiskųsti,
Nėr kas ją paguostų.
Lig liemens užpustė,
Apledėjo skruostai.

Juodas varnas skraido,
Krankia net užkimęs.
Girion medis eitų, –
Vienišumui gimęs.

Byra nuo šakelių
Ne dažai, ne grimas.
Žvalgosi į kelią,
Liūdesy parimus.

Tarsi išvaryta
Iš miškų palaukėn,
Ji kiekvieną rytą
Savo saulės laukia.