Nesupratęs, kodėl naktį dangus toks baltas, uždangsčiau rūsio, kuriame miegojau, langelį kartono gabalais. Slėpdamas savo girtumą nuo pačio savęs, nutariau, kad sėdėsiu tol, kol pamatysiu abi kojas. Tada kartonais užkrausiu ir duris, kad baltas dangus nepralįstų pro kreivų tų durų tarpus. Žiūrėjau į kojas. Jų vis dar nesimatė. Kažkas pradėjo brautis pro duris [gal ir pro sienas – nemačiau]. Ne, visgi pro duris, nes sienų aš nerakinu grandinėmis, kurios dabar žvangėjo kaip ant rujojančios karvės kaklo.

- Kas? – surėkiau.
- Aš blet, - atpažinau cypiantį Mozės balsą.
- Nedarysiu. Dangus šiąnakt baltas, - numojau ranka.
- Tai kad karas prasidėjo, - šįkart dar ploniau sucypė Mozė, - einam kariaut.
- Ne. Aš ne. Nekariausiu, - nesuprasdamas esmės žiūrėjau į kojų kontūrus, - oooo o kas kariauja?
- Atila. Užpuolė Bostoną ir tą miestą, kur gyvena amerikonų žvaigždės, - Mozės užsidegimas karui toliau klibino rūsio duris, - davai, einam.

Durys iškrito pačios. Mozė susirinko grandines. Aš jau mačiau savo kojas.
Mozė papasakojo man, kad praeitos savaitės laikrašty buvo parašyta, jog hunų vadas Atila nukariavo Kinijos liaudies respubliką, Uzbekistaną ir atėmė iš Indijos Tibetą. Putinas padovanojo Atilai stiprų fryzų žirgą ir hunų vadas pažadėjo nepulti Maskvos. Kai Atila pašto karveliais pranešė Bušui, kad Iranas ir Irakas nori prisijungti prie Atilos imperijos, JAV prezidentas numetė Trident II [smulkią atominę galvutę] ant Ulan Batoro, kur stovėjo mėgiamiausiais Atilos striptizo klubas. Hunų vadas supyko ir pagrasino Bušui tuo pačiu ir dar pažadėjo išgaudyt visas jo sekretores. Atilos kariai iš Ramiojo vandenyno išsitraukė Perl Harboro katastrofos naikintuvų likučius ir juos pataisę sukūrė septyniolika savo eskadrilių. Sakė, kad nuskraidins savo petihorų armiją į Ameriką ir ją nukariaus. Išklausęs Mozės pasakojimą, aš atsistojau ir priėjau prie langelio. Numečiau kartoną nuo jo. Va, kodėl tas dangus baltas – karas artėja. Po ilgo ir sunkaus monologo, Mozė šnopavo susirietęs.

- Moze, mes neturim ginklų, - pritūpiau.
- Turėsim, - tas pakėlė savo pliką pakaušį, - žinau, iš kur jų gaut.

-------------------------

Kitą rytą nuvažiavom į Lietuvos kino studiją. Nuėjom į casting. „Casting, - sako Mozė, - elitinių karių rengimo centras“. Ant durų kabėjo dar vienas lapas su užrašu „Washington the Warrior“. Viena ranka užsidengusi nosį [dėl ko - taip ir nesupratom] casting vadovė susirašė mūsų duomenis. Mozė vis trypčiojo ir nuolat badė mano petį. „Gerai. Rytoj, ketvirtą ryto, būkit vestibiulyje“ - karinio rengimo centro vadovė skubiai palydėjo mus link išėjimo.

- Va va, - Mozė makalavosi aplink mane, - rytoj turėsim ginklų ir skrisim ten, kur gyvena amerikonų žvaigždės. Iššaudysim visus ir pasiimsim jų privačius lėktuvus. Tada į juos sukrausim visus brangius vynus, kuriuos jie laiko rūsiuose. Taip daro visi – mačiau Vakaro žiniose. Dar susirinksim veislinius jų katinus – parduosim turguj. Paskui... paskui aš išvartysiu visas graikiškas skulptūras. Atila paskelbs mane to miestelio, kur vyko olimpiada, meru. Jėga, ane?

Mozė susigūžė ant šaligatvio ir pradėjo šnopuoti – vėl persistengė sakydamas monologą. Aš nuėjau prie Antakalnio žiedo kioskelių ir pasiteiravau, ar vis dar vyksta ta akcija, kai perkant penkis mėšlainius galima surinkti kačiuką. Kioskelio savininkė pasakė, kad tokių akcijų nebūna. Grįžau ir spyriau Mozei į pakaušį – už melą apie akciją.

-------------------

Miegot nebandėm, nes bijojom pramigt. Mozė vis dar trypčiojo. „Lekiam lekiam“ – vis rėkavo. Į LKS nuėjom pusę pirmos nakties. Apsauginis pažadėjo pažadint trečią valandą, taigi aš numigau. Mozė nulėkė prie kioskelių – centų ieškot.
Ketvirtą valandą mus nuvedė į persirengimo kambarius.

- Oho! – cypčiojo Mozė, - dar ir uniformas gausim!
- Taip, - patvirtinau.
- Bet tu pažiūrėk, kokios jos raudonos!
- Nu matau, - linkčiojau, - dar ir kepurės gražios, o kelnės, atrodo, trumpokos.
- Čia kariuomenė, - riktelėjo Mozė, - taip turi būt!
- 1774-ųjų, - pridūrė persirengimo kambario mergaitė, kuri kažkodėl ranka laikė savo nosį užkimštą.

Beveik tą patį darė ir kiti kariai sėdintys autobuse. Mus atvežė į pamiškę. Mozė sakė, kad čia poligonas, kur mus mokys ir duos ginklus. Davė. Gavom sunkius ir ilgus šautuvus, kuriuos ginklų prižiūrėtojas Tolikas vadina muškietomis. Mozė labai juokėsi iš tokio, jo nuomone, kvailo pavadinimo. „Kas emkes vadina muškietomis“- nuolat spygčiojo.

- Bėgsim miškan, - tupėdamas pasakė Mozė, - laikas į Bostoną.
- Betgi mūsų nepaleis į mišką, - pasakiau, dairydamasis piktųjų propsų [techninės filmų komandos].
- Pasakysim, kad einam sisiot, - nuprunkštė sabotažų meistras Mozė.

Išties mes sisiojom, bet po to patraukėm tolyn nuo šūkaujančių vokiečių režisierių. Mozė bėgo. Aš greitai ėjau. Popiet pasiekėm kažkokį mietelį. Mozė išpranašavo, kad tai tikrai ne Vilnius. Beveik tą pačią akimirką nusprendė, kad netoliese esantis baras yra užslaptinta Atilos dalinių būstinė. Po kelių akimirkų pasiekėm būstinės slenkstį. Prie durų esanti liaudis pasitiko mus labai draugiškai ir netgi pasiūlė išgerti alaus [po to paprašė patraukti muškietas nuo jų galvų].
Po kelių bokalų ėmė aiškėti baro lankytojų ryšiai su Atilos armijos daliniais Lietuvoje.



(ne-) laukite tęsinio...