Supsis vėjas, užkliuvęs už vyšnios,
Ir alyvos sodely kvepės,
Tik prabėgusios dienos negrįš jau,
Tik nusės ilgesys ant širdies.

O sulaukusi vasaros meto,
Dar pavirsiu margu drugeliu. –                        
Mano akys prie saulės priprato,
Prie saulėlydžių liepos tylių.

Atsiduodu aš jiems, atsiduodu
Mintimis ir jausmais, širdimi.
Man nereikia saulėlydžio juodo,
Tik liepsnojančio vis ugnimi.

Supsis vėjas, užkliuvęs už vyšnios,
Plėšys rūbą tylių obelų.
Kiek akimirkų buvo – negrįš jau.
Gal už tai jas lig skausmo myliu!