Tarp didelių stočių - vos mirksnio sustojimai,
Užbėgęs pasišildai ir leki.
Ieškot, pažinti, nenurimti noras ima,
O tarpai tarp stotelių gan ilgi.

Bet reikia jų - mažų, tikrų - labai mums reikia,
Sparnai lyg ietys lūžta audrose.
Vidinis balsas kužda: \"Nesustoki, eiki,
Kol neišseko kūnas ir dvasia\".

Atokvėpiai, grįžimas į save trumpučiai,
Atsidūsimų trūksta mums visiems.
Tam, kad išliktumei, kasdienei savo būčiai
Jėgų iš žemės tenka pasisemt.

Todėl skubėk, skubėk, kol karštos mintys dega
Ir šviečia horizontai dyvinai,
Kol neužpustė žiemos tavo paukščių tako.
Kad  prisimint galėtum: gyvenai!