Aplink vien keistuoliai

-Ka-ka-rie-kū! Ka-ka-rie-kū!!! – užgiedojo žadintuvas mano telefone.
Buvo pusė septynių ryto. Paprastai atsikeliu nesunkiai, tačiau dabar tik nerangiu rankos mostu numetu telefoną žemėn ir toliau snūduriuoju. RGaidžio“ signalas nutilo. Ir gerai, nes jis labia įkyrus. Vakar padariau tai, ką ilgai planavau – pradėjau rašyti dienoraštį. Mano draugė Ilzė nenustodama kažką skrebena savo sąsiuvinyje. Pasiūlė ir man. Kodėl gi ne? Taigi vakar vakare bandžiau rašyti. Iš tiesų galvojau iki vidurnakčio, bet parašiau tik keletą sakinių. Pradėjau nuo prisistatymo: „Brangus dienorašti, mano vardas Ugnė“. Likusį tekstą išlaužiau iš piršto: „Aš esu graži. Mano pažymių vidurkis 9. Esu vienturtė, per savaitę gaunu daug kišenpinigių. Mano geriausia draugė Ilzė draugauja su manimi todėl, kad pati yra nevykėlė ir su ja daugiau niekas nedraugauja“. Na gerai, visa tai buvo šlykštus melas. Šlykštus šlykštus šlykštus. Mano „brangiame“ dienoraštyje nebuvo nė lašo tiesos.  Bet ar aš kalta, kad mano vardas toks apgailėtinai juokingas, o man ant smakro styro apgamas? Kodėl kiti vaikai gimsta gražūs, vienturčiai lepūnėliai be jokių šlykščių apgamų ant veido?! Ir viskas prasidėjo nuo to, kai mano seneliui gimė dukra, ant kurios kaklo buvo apgamas. Ta dukra (mano mama) pagimdė tokią pačią išsigimėlę su apgamu, tik šįkart jis buvo ant SMAKRO! Žinoma prie visko priprantama. Mane vaikų darželyje vadino raupsuotąja, apgamuotąja… Galiausiai išmokau įžvelgti ir kitų trūkumus ir pradėjau iš kitų šaipytis. Tad nėra viskas taip blogai.
- Saulute, gana miegoti! Tavo žadintuvas jau skambėjo, laikas keltis!
- Aha…
Bepusryčiaudama aš paklausiau mamos:
- Mam, o ar aš negalėčiau nueiti pas specialistą, kad nudegintų man tą bjaurų apgamą?..
- Bet juk jis visai nėra toks bjaurus! Turi pamilti save tokią, kokia gimei ir nieko čia nepakeisi... Be to aš irgi turiu apgamą, ir niekas dėl to nesišaipo iš manęs. Man jis kaip tik patinka.

Su ja beviltiška derėtis! Prisiskaito visokiausių knygų apie paauglių auklėjimą, o po to neduoda man ramybės su savo kvailom mintim iš serijos „Būk tokia, kokia esi ir mylės tave visi“ . Tačiau nėra padėties be išeities. Jei gydytojas gali nudeginti apgamą, kodėl aš negaliu?.. O jei ir negaliu, pabandyti vis tiek verta. Tada išsispręstų visos mano bėdos... Na, beveik visos. Gal iš geografijos nepasitaisysiu pažymio (šiuo metu vidurkis 6). Ber šiaip ar taip be jo atrodysiu geriau.

Stotelėje man prieš pat nosį nuvažiavo autobusas. Nuo namų iki mokyklos beveik du kilometrai. Mama ir tėtis, deja, jau išvažiavę į darbą. Teliko vienas variantas – eiti pėsčiomis. Į pirmą pamoką turėčiau nemažai pavėluoti, bet dėl geografijos neverta skubėti. Ėjau lengvu žingsneliu. Prieky manęs ėjusi mergaitė pasivijo katę ir metė į ją akmenuką. Mano kaimynas senukas ją piktai apšaukė, nes tai buvo jo katė. Mergaitė sustojo ir pradėjo verkti. Aš priėjau prie jos ir šnipšelėjau jai į ausį:
- Neverk, tai buvo tikrai bjauri katė.
Mergaitė prajuko. Aš jai nusišypsojau ir žingsniavau toliau. Kartą nukirpau benamei katytei kailį, kuris vis tiek būtų tuoj nuplyšęs. Kicė atrodė labai juokinga – plika. Bet niekas už tai ant manęs neburnojo...
Mokykloje buvau po aštuonių penkiolika, tačiau į pamoką nėjau. Geografijos mokytoja Panavienė ant manęs visąlaik griežė dantį. Gal, kad aš sugalvojau pravardę Pinavija, kuri jai „prilipo“?.. Na, kartais tų suaugusiųjų nesupaisysi.

Tyliai nutipenau prie saldainių aparato. Kažkaip keista per pamoką slampinėti po koridorius su šokoladiniu batonėliu rankoje, kai tavo klasiokai sėdi nuobodžioje geografijos pamokoje. Suvalgiusi „Twix“ šokoladuką pasigailėjau, kad nenusipirkau dar ko nors. Mano tetulė iš provincijos sako, kad vaikams saldainiai smegenis išplauna. Ji trenkta. Be to aš jau seniai ne vaikas, – aš paauglė. Mano brolis Paulius yra vaikas, bet ne aš. Nuo dvylikos metų vaikai nebe vaikai, nuo tada juos reikia vadinti paaugliais. O aš jau penkiolikmetė (beveik). Man šitas žodis keistas, jau geriau mane vadintų Saule. Bet ne… Saulė. Kas mano motinai  buvo užėję, kad jai šovė į galvą mintis pakrikšyti savo vienintelę dukterį Saulės vardu?! Taigi, kartais ji parodo visišką savo bukumą. Stoviniavau ketvirto aukšto koridoriuje, kai nenumaldomas saldumynų troškimas nuvedė mane laiptais žemyn – prie mano išganytojo – saldumynų aparato. Šįkart nusipirkau šokoladinių dražė, kuriuos čia pat pradėjau kramsnoti.
- Tai mano mėgstamiausi dražė. Gal ir mane pavaišinsi? – jis prilietė mano petį ir paklausė.
Atsigręžusi pamačiau kraupųjį devintoką – akiniai sulig padidinimo stiklais, kurie be proto išdidina akis. Dar jam ant kaktos buvo karpa... Aš išplėčiau akis jį pamačiusi, įdaviau į delną dražė pakelį ir išsigandusi pradėjau bėgti. Kojos mane nunešė į geografijos kabinetą. Klasė rašė kontrolinį darbą. Nežinau, kas man nutiko pamačius tą akiniuotį, bet jis mane išgąsdino, ir aš kaip visiška kvailė pabėgau. Na bet nesvarbu, manęs čia laukė rimtesni nemalonumai.
- Kur vaikštinėji, panele? Man atrodo, kad tu vėluoji į pamoką keturiasdešimt tris minutes! Kaip pasiaiškinsi?
- Aš... aš... – lemenau, bet nesugalvojau tinkamo melo.
Man į pagalbą atskubėjo skambutis. Aš skuodžiau iš klasės, girdėjau sau už nugaros tramdomo pykčio balsą: „Palauk, su tavimi dar nebaigta šneka!”