Naktis apsiaustu juodu apsisupus,
O šis žvaigždėm auksinėm išrašytas.
Nurimsta žemė, priešais ją suklupus,
Ir seka meilę, kol nubunda rytas.

Slapčiausių užkalbėjimų klausausi,
Jie lyg vaikystėje mane užbūrė.
Ir skleidžiasi žiedelis melsvas sausy,
Ir plaukia per audras manoji burė.

Iš proto vėlei kraustosi gegužis,
Jis žiedlapius po kojomis man sėja,
Kol vėjas, tas paniurėlis, atūžęs
Mane ir vėl su rudeniu susieja.

Naktie naktie, gražuole karaliene,
Tu užliūliuoji, leidi užsimiršti.
Priglausk svajonę manąją kasdienę,
Palaiminki gyvenimą ir  mirtį.