Užmerkiu akis. Jaučiu, kaip druskos kvapas šukuoja plaukus, kutena šnerves. Kaip vakaro žara šoka tango blakstienose. Girdžiu, kaip žuvėdros, po dieninių žaidimų ir žuvų viliojimo, skubinas namo, skrosdamos padangę nežinomais ornamentais. Pirštų galiukus pačiumpa šiltas pietų brizas, pėdas glosto naujai gimusi banga. Štai dar viena ir dar... Kažkur toli toli, rodos, kitame jūros krante undinės verpia sukneles, kuriomis puošis nakties šventei, kinko jūros arkliukus, dabinasi gintaro karoliais. Štai ir šiaurinė atsibudo. Matau, kaip moja vykt su ja kartu į tolius, kuriuos parodyt gali tiktai ji. Tiesiu rankas ir jaučiu, kaip nugara pasidengia žvynais, kaip po ausim išauga žiaunos. Pamirštu kvėpuoti. Rankas bei kojas glosto jūržolės. Krykščia žvaigždės, besimaudydamos vandenyje. Jūroje veidai skęsta, kitaip pakvimpa tamsa, kitaip slepiasi šešėliai. Ir jaučiu, kaip maži žuviukai lūpas bučiuoja. Kažką lyg ir sakyti bando. Kitaip girdžiu, kitaip alsuoju...
Išneriu. Kitaip vėjas kirkina pušis. Šmulkūs raguočiai nešasi po grūdelį smėlio, stato pilis. Jie irgi kažką šnibžda, bet pro ausis pilnas drėgmės, aš negirdžiu. Vieniša kriauklė prašosi į glėbį. Pasiimu ją, kad grįžus namo pasektų pasakas prieš miegą. Nendrės groja noktiurnus ir širdy taip gera gera, kad žmogus gali svajoti. Juk svajonėse ir gimsta tikrieji gyvenimai. Įsimindama savo jūrą užmerkiu akis.
O kokia Tavo jūra?