Apčiuopiamas gėris. Atsiranda, kai delnuose užgniauži pyktį.
Susitaikymo sekundės daro tave besvorį. Gal tik sau pačiam? Esantiems kitoje svarstyklių pusėje matyti tik skaičiai, kurie taip sunkai gimdomi svarelių...
Iš pradžių jo nepažinau. Niekas nesakė, kaip jis turi atrodyti. O ir neklausiau – kam domėtis tuo, kuo savo kelyje netiki esant. O ir pas visus jis ateina skirtingai.
Tamsiausius žiemos vakarus praleidau jo draugijoje.
Šaltis.
Vynas.
Nepakeliamas intymumas.
Kartais net jausdavau malonumą.
Širdis bandė kažką sapalioti. Šokinėjo kaip mažas vaikas, siekdamas saldainių, „kur vaikai nepasiekia“....
Per mažai vyno.
Pagalvojau.
Ryto nesulauksiu.

- Gal tu jau eik...
Žinojau – iškart neišeis... Po mėnesio buvau tikra – jis tikrai niekur neišeis. Ėmiau karštligiškai glostyti. Dieną ir naktį. Atgniaužiau delnus iki pamėlynavimo... Jam

***
Pasibeldė ir Įėjo.
Atpažinau iš žingsnių.
- Grįžai. Kodėl taip ilgai?
- Reikalai, mano mergaite...
- Pasiilgau TAVĘS,


                                                                                                                            Gėri...