Šią naktį sapnavau, kad mes abu
Kažkur skubėjome. Šešėliai draikės tamsūs.
Ir daužėsi širdis, ir buvo man baugu,
Kad nepaleisčiau mažos dar tavo rankos.

Išbėgom iš tamsos į gražų, šviesų miestą.
Taip buvo gera jausti prie savęs, žinot – esi šalia.
Galvojau, kad dabar tikrai ilgai jau būsim dviese
Ir vaikščiosim žiedais nuspalvinta pažįstama žeme.

Aš nežinau, kodėl geri sapnai taip greitai baigias.
Diena praėjo. Nebuvo laiško, nė žinios,
Tik svajone sugrįždavau į sapną, lyg apsvaigęs,
Nuo vizijos - pačios šilčiausios artumos.

Pasaulis didelis, žmogaus keliai toli nuklysta,
Namai, kaip paukščiui lizdas – tik trumpam.
Išsiskleidžia sparnai ir neuždrausi skristi,
Kaip savo laimę susirast užaugusiems vaikams.

Dabar džiaugiesi jų darbais, sėkme, gražiu gyvenimu,
Jauties laimingas tuo, ko nors prašyti sau nebedrįsti,
Gal tik vilties, kad niekados sūnaus neliksi pamirštas,
Tikėjimo, jog kaip buvai, taip ir esi jo mylinčioj širdy.

Galėtum, laimintum net ir dabar kiekvieną žengtą žingsnį,
Apsaugotum nuo blogio, nuo žmonių piktų akių
Ir norisi, kaip norisi iš metų gilumos iškelti, prisiminti
Visas dienas, kada vadindavo taip švelniai tėveliu.  


2009-05-21